Pranešimų tekstai 2011

Jūratė Baranova.
Kito kitybė kaip iššūkis mano laisvei.

Publikuota: Literatūra ir menas, 2011.09.02. Nr.3343

Yra galimi keli įvairūs aš ir kito santykio aptarimo aspektai. Kitas gali būti traktuojamas sociologiškai kaip subjektas, atsiduriantis už mano grupės ar postuluojamos normos ribų: kaip svetimšalis, kitos grupės, kitos planetos, kitos lytinės ar politinės orientacijos ženklas. Čia bus kalbama siauriau – tik apie mano kaip sau tapataus subjekto, Edmundo Husserlio žodžiais tariant, medituojančiojo aš (solus ipse) ir kito, kaip kito tokio paties kaip aš (alter ego), santykį, susiklosčiusį fenomenologiniame ir šiek tiek postmoderniame žvilgsnyje į filosofiją ir literatūrą.

Kaip galima svetimybės patirtis?

Atrodytų, kad prasminga diskusija aš ir kito santykio tema prasideda nuo Husserlio retoriškai išsikelto klausimo pačioje penktosios karteziškosios meditacijos pradžioje (lietuviškai galimybę skaityti „Karteziškąsias meditacijas“ („Aidai“) 2005-aisiais suteikė Tomas Sodeika): ar fenomenologija nėra transcendentalinis solipsizmas? Kitais žodžiais tariant, ar fenomenologinė redukcija neuždaro subjekto jo sąmonės vienatvėje? Kaip galima svetimybės patirtis? Husserlis sako, kad tai, ką visada galima sudabartinti (t. y. prezentuoti) ir įrodyti, esu aš pats. Tai, kas originaliai savęs neduoda, bet nuosekliai patvirtina save kaip nuorodą, yra svetimybė. Kaip nutinka, kad mano monadoje aprezentatyviai konstituojasi kita monada? Husserlis suranda savo atsakymą. Kito kūnas yra prezentuojamas, o svetimas, jį valdantis aš aprezentuojamas. Kitas aš negali manyje būti prezentuotas, t. y. negali tapti autentišku jusliniu suvokimu, betego ir alter ego visada galimi poruoti per analoginę aprezentaciją: per asociaciją. Kaip mano prisimenama praeitis transcenduoja mano gyvą dabartį kaip pastarosios modifikacija, taip aprezentuota svetima būtis transcenduoja mane. Kai patiriame kitą žmogų, sakome, kad kitas stovi prieš mus kūniškai, nors tuo metu ir neregime jo išgyvenimų. Jei pasirodytų, kitas niekuo nesiskirtų nuo manęs. Tačiau būtent mano primordialinės sferos viduje pasirodantis panašumas, siejantis aną fizinį kūną su mano fiziniu kūnu, gali sudaryti analogizuojančio pirmojo fizinio kūno suvokimo kaip kito gyvenamo kūno motyvacijos pagrindą. Kitas nėra mano dublikatas, nes aš esu Čia, o jis Ten erdvinėje perspektyvoje. Nors išvaizdą, jei aš būčiau Ten. Vis dėlto Ten esantis fizinis kūnas įgauna iš manojo fizinio kūno analogišką gyvenamojo kūno prasmę, o toliau – gyvenamojo kūno kaip tam tikros pasaulio dalies prasmę. Todėl aš –­ būdamas ego –­ mąstantis interpretuotojas, interpretuodamas save, galiu išeiti ir į kito transcendenciją. Taip, Husserlio manymu, „solipsizmo iliuzija atmesta, nors pamatinę reikšmę tebeturi teiginys, jog viskas, kas man egzistuoja, gali gauti savo būties prasmę tik iš manęs, iš manosios sąmonės sferos“ (p.186). Bet jeigu šis santykis su kitu vis dėlto įgauna prasmę tik iš manosios sąmonės sferos, ar tai nereiškia, jog susitikimas su kitu per analoginę apercepciją ir tevyksta mano sąmonės sferoje? Ar Husserlis įtikina? Sartre’o ir Levino –­ nelabai. Sartre’as filosofiniame veikale „Būtis ir niekis“ rašo, jog Husserlis neišvengia Kanto monologizmo ir iš esmės redukuoja kitą į savo sąmonės struktūras. Sartre’o nuomone, kitą susitikti galiu tik neigdamas kitą, dialektinėje Hegelio įžvelgtoje pono –­ vergo kovoje, kuri peržengia mano sąmonės monologizmą.

Levinas savo etikoje kaip dvasinėje optikoje, kitaip nei Sartre’as, bet priešingai Husserliui rašo, kad kitas negali būti suvokiamas fenomenologiškai, t. y. redukuojamas į gryną reiškinį, fenomeną, o veikiau religiškai. Kitas visada ateina iš aukščiau. Jis – apreiškimas. Levino intenciją įmanoma suvokti tik jei vertybiškai suvokiame Fiodoro Dostojevskio sukurtų veikėjų vertybinę perspektyvą. Levinas žavėjosi kunigaikščiu Myškinu (romanas „Idiotas“) ar Sonia Marmeladova (romanas „Nusikaltimas ir bausmė“) kaip pasaulietiniais šventaisiais, gebančiais sutikti kitą, kaip ateinantį iš aukščiau. Jie yra tikrieji Levino etikos vertybiniai prototipai. Jei to nesuvokiame, galime rašyti pseudointelektuales Žižeko inspiruotas Levino etikos interpretacijas, bet jos veikiau liudys paties ar pačios interpretuojančiojo (-osios) sąmonės monologizmą, o ne susitikimą su Levinu kaip kitu.

Mano kitoniškumas

Kitas gali būti suvokiamas ne tik kaip kitas asmuo (l’autrui), bet ir kaip bet kuri nepersonali pasaulio kitybė (l’autre). Labai tiksliai susidūrimo su tokia kitybe pojūtį nusako Witoldas Gombrowiczius savo dienoraščiuose: „Karvės. Kai žingsniuoju pro karvių bandą, jos pakelia galvas ir seka mane akimis, kol praeinu pro šalį.(...) Kaip turiu elgtis karvės akivaizdoje? Gamta. Kaip turiu elgtis gamtos akivaizdoje? Štai einu per pampą ir jaučiu, kad gamtoje esu svetimšalis, aš savo žmogišku pavidalu... svetimas. Kitoks, o tai kelia nerimą. Kitos rūšies padaras.“ Gombrowiczius fiksuoja žvilgsnio galią. Susidūrus su kitybe, visada pirmiausia susiduria žvilgsniai. Vėliau apie tai rašys Sartre’as, Foucault, Levinas, pabrėždami žvilgsnio agresiją. Gombrowi­czius tęsia toliau: „Vaikštinėjau sau eukaliptų alėja, tik staiga iš už medžio pasirodo karvė. Stabtelėjau, ir mes pažvelgėme vienas kitam į akis. Jos karviškumas taip netikėtai užklupo mano žmogiškumą (ta valandėlė, kai mūsų žvilgsniai susitiko, buvo labai įtempta), kad sutrikau kaip žmogus, tai yra kaip savo žmonių rūšies atstovas. Keistas jausmas, ir ko gero, patyriau jį pirmą kartą – tą žmogišką gėdą gyvūno atžvilgiu.“ Čia Gombrowiczius perkeičia atskaitos taškus: ne kitas yra kitoniškas mano atžvilgiu, o aš esu kitas kitokybės atžvilgiu. Gombrowicziaus įžvalga radikaliai skiriasi nuo Husserlio, kuris rašė: „Konstituoti gyvūnai man jų esmės požiūriu yra anomaliniai mutantai (Abwandlugen) to, kas man apibūdina žmogų...“ Husserliui, lyginant su gyvūnu, žmogus konstitucijos požiūriu yra normalus atvejis... (p.156). Rašytojas Gombrowizcius nėra tuo visai įsistikinęs.

Ar gamta yra tai, kas neišvengiamai sukuria mano ir kito takoskyrą? Nebūtinai. Samuelio Becketto romane „Molojus“ pagrindinis herojus Molojus tik tą ir daro, kad bando aplankyti savo motiną. Keliauja kaimu. Krypties nelabai žino. Tačiau nepasimeta: „Nežinodamas, kur esu, nei kuria kryptimi man būtų naudinga vykti, leidausi vėjo kryptimi“ (p. 74). Dairosi ir šiurpsta: „O Viešpatie, kokia tai kaimiška šalis, visur aplinkui – keturkojai galvijai“ (p. 34). Pavargęs naktį, kaip jis sako pats, savo papročiu nusnūsta. Atsibudęs jis regi piemenį, kuris spoksojo į jį miegantį ir būtent dėl kurio spoksojimo šis atsimerkęs. Čia Beckettas irgi fiksuoja kito žvilgsnio agresijos galią: žmonės net nežiūri, jie spokso, jie žvilgsniu keičia mūsų elgesį –­ šiuo atveju, priverčia atsimerkti. Atsibudęs Molojus pamatė, jo žodžiais tariant, švokščiantį šunį, kuris spoksojo į jį ne taip įdėmiai kaip jo šeimininkas, kurį jis pakandžiodavo. Molojui net kilo mintis, kad šuo jį galbūt palaikė avinu. Tačiau blaiviai įvertinęs situaciją, Molojus suvokė, kad piemuo tiesiog veda bandą, ir todėl sutelkęs visas jėgas bandė užmegzti kontaktą, suformulavęs pakankamai iš jo prielaidų išeinantį prasmingą klausimą, netgi apeliuodamas į kito žmogaus galimą kasdienį patyrimą: „Kur jūs juos vedate – į pievas ar į skerdyklą?“ Tačiau dialogas tarp dviejų žmogiškų būtybių niekaip neužsimezgė: „Bet ar dėl to, kad nesuprato, ar nenorėjo atsakyti, jis neatsakė, o nuėjo nė žodžio neprataręs, noriu pasakyti, neprataręs nė žodžio man, nes jis kalbėjosi su savo šunimi, o šis dėmesingai klausėsi ausis pastatęs“ (p. 33). Pasirodo, galiu būti lemtingai kitoniškas ir todėl, kad esu iškritęs iš kitus žmones ištikusius jųjų ir gamtos harmonijos. Piemuo kalbėsis su šunimi, bet nekalbės su manimi.

Dialogo filosofija šioje vietoje irgi nelabai turėtų ką pasakyti. Nebent Martino Buberio žodžiais tariant, būtų galima aiškinti, jog dviejų būtybių susitikimas neperėjo į aš-tu santykį, o išliko aš-tai lygmenyje. Piemuo apžiūrinėjo Molojų tik kaip objektą, tik kaip daiktą tarp kitų pasaulio daiktų. Kalbant Levino terminais, jis jo nepamatė kaip apreiškimo, kaip ateinančio iš aukščiau. Molojaus veide jis neįžvelgė begalybės idėjos ir tikrojo Dievo pėdsakų. Ar čia dėtas piemuo, ar Molojus? Kyla nerimas, ar tik Molojaus situacija griovyje nekelia grėsmės dialogo filosofijos optimistiniam angažuotumui, atverdama jos galimas utopines prielaidas?

Aš ir kiti: lemtingas prasilenkimas

Tačiau kiti Molojaus nuotykiai verčia suabejoti ir Husserlio optimiškai nužymėtos aprezentacinės apercijos kaip susitikimo su kitu galimybe. Juk iš tiesų kito žmogaus kūno judesiai gali visiškai nesiporuoti su mūsų pačių įprastais kūno judesiais. Tarp kito žmogaus judesių ir jo vidinių būsenų gali žiojėti mums nesuvokiamas plyšys. Taip nutiko policininkui, kuris stebėjo Molojaus judesius ilsintis kelyje. Išgirdęs įtūžusio policininko klausimą: „Ką jūs darote?“, Molojus pasistengęs vis dėlto suvokė jo vidinius motyvus: „Galiausiai supratau, kad mano ilsėjimosi būdas ir poza to poilsio metu, apžergus dviratį, sudėjus rankas ant vairo ir nunarinus ant jų galvą, buvo pasikėsinimas į balažin ką: į viešąją tvarką, į santūrumą“ (p. 22). Tačiau policininkas taip ir nesuvokė Molojaus motyvų, nors šis bandė kukliai parodyti į savo ramentus, lemendamas kažką apie savo luošumą, kuris, jo žodžiais tariant, „ir vertė mane ilsėtis veikiau taip, kaip galiu, o ne kaip privalau“. Tačiau užmegzti kontaktą su policininku sekėsi sunkiai. „Aš atkreipiau jo dėmesį, kad nesu liūdnas. Na ir driokstelėjau. Jūsų popieriai, – pareikalavo jis, kaip suvokiau po valandėlės. Ką jūs, – atsakiau. Ką jūs. Jūsų popieriai! – užrėkė jis. Ak, mano popieriai. O vieninteliai popieriai, kuriuos nešiojuosi su savimi, yra laikraščio skiautė nusišluostyt, suprantate, kai nueinu į išvietę (...) Apimtas siaubo išsitraukiau tą skiautę iš kišenės ir pakišau jam po nosimi“ (p. 22–23). Net neskaitant toliau galima įtarti, kad šis Molojaus judesys nepadėjo policininkui, Husserlio žodžiais tariant, per aprezentacijos analogiją suvokti Molojų kaip kitą aš, valdantį savo kūną. Policininkų vaizduotė neprodukavo tam tinkamų asociacijų.

Ką pasakytų Husserlis apie Molojų? Husserlis rašo, jog egzistuoja toks dalykas kaip nenormalumai (Abnormalitäten): aklumas, kurtumas ir pan., tad apraiškų sistemos niekados nėra absoliučiai tapatingos ir gali rastis skirtumai tarp ištisų sluoksnių (jei ne tarp visų sluoksnių) (p.155). Kodėl Husserlis mano, kad jo paties prasmių sluoksniai yra normalumo kriterijus, o kitoniškos patirtys – anomalija? Klausimas retorinis. Husserlio atsakymas būtų: „Normalumas susiklosto per patiriantį gyvenimą, per tęsimą nuoseklaus ir vis iš naujo besikuriančio (...) rišlumo“ (p. 156). Molojus, Husserlio klasifikacijoje atsidūręs rubrikoje „ir pan.“, iš tiesų nėra rišlumo genijus. Jis tipiškas Deleuze’o apsakytas nomadas, keliaujantis vėjo paženklinta kryptimi. „Toks subjektas, – rašo Deleuze’as veikale „Anti-Edipas“ (parašytame su Felixu Guattari), – pats nėra centre, kurį užima mašina, jis yra periferijoje, be fiksuoto tapatumo, amžinai decentruotas, apibrėžiamas tik būsenomis, per kurias jis pereina“ (p. 20).

Mūsų tyrimo kontekste svarbūs ir kiti Becketto išryškinti momentai Molojaus ir policininkų nesusikalbėjimo scenoje. Paaiškėja, kad klausinėjimas nėra dialogo ir susipratimo prielaida. Klausinėjimas, kai vienas klausia, o kitas turi atsakyti – tai tam tikra valdymo forma, galios raiška. Jis nebūtinai turi atvesti į susitikimą ir susipratimą. Kitas svarbus akcentas – susitikimas su kitu nėra galimas dėl to, kad kitas žmogus kelia baimę.

Kai Molojų atveda į policijos postą, antrasis policininkas išklausęs savo pavaldinio ataskaitos įniko klausinėti tonu, kuris Molojui pasirodęs „didžiai taisytinas“. „Esu šitaip nepratęs, – sako pats sau Molojus, – kad mane ko klaustų, kad, kai mane ko klausia, man reikia laiko susivokti, ko manęs klausia. Ir visa bėda, jog, užuot ramiai pamąstęs apie tai, ką išgirdau ką tik, ir dargi kuo puikiausiai, kadangi mano klausa, nors ir iškaršusi, pakankamai jautri, aš skubu atsakyti, kas papuola, matyt, iš baimės, kad tylėjimas neužrūstintų mano pašnekovo“ (p. 24). Policininkai ir Molojus gyvena dviejuose skirtinguose pasauliuose, kurių laiko ir erdvės matavimai niekada nesutampa, todėl ir patyrimai visada prasilenkia. Policininkų pasaulyje dominuoja nužymėta tvarka, Molojaus – vėjo kryptis. Kitas Molojaus pasaulyje kelia baimę dar ir todėl, kad jis visada bando valdyti jo patyrimą, pakeisti kryptį. Vienintelė išeitis, likusi nomadiniam subjektui – pasprukti atgal į savo patirties pasaulį.

Aš ir kitas: dviejų savimonių kova

„Kitas neišvedamas iš mano vienatvės“, –­ sako Sartre’as nuosekliausiai ir, ko gero, giliausiai apmąstęs aš ir kito santykį filosofiniame veikale „Būtis ir niekis“. Jis sekė Georgu Hegeliu. Hegelis „Dvasios fenomenologijoje“ supriešina aš ir kito savimones kaip neigiančias viena kitą. Abiejų savimonių santykį Hegelis apibrėžia kaip žūtbūtinę kovą: kiekvienas ryžtasi „kito“ mirčiai. Alexandre’as Kojève’as, rusų kilmės marksistinės pakraipos prancūzų mąstytojas, fenomenologiškai interpretuojantis Hegelį, radikalizuoja Hegelio pono –­ vergo dialektiką ir suteikia jai antropogeninę reikšmę. Tik žmogus, Kojève’o pastebėjimu, pajėgus priimti mirtį laisvanoriškai ir sąmoningai, be jokio vitalinio būtinumo. Toks mirties priėmimas įvyksta tuo momentu, kai žmogus sąmoningai rizikuoja savo gyvenimu išskirtinai pripažinimo (Anerkennen) tikslais, vien iš grynosios „garbėtroškos“. Sartre’as, perimdamas šią Hegelio įdėją, interpretuoja ją kitaip –­ kaip dviejų asmenų meilės santykį. Jis tikėjosi įveikti, jo nuomone, Husserliui būdingą solipsizmą.

Knygos „Būtis ir niekis“ skyriuje „Konkretūs santykiai su kitu“ Sartre’as išskleidžia dviejų asmenų meilės santykį per pono – vergo dialektiką kaip pamatinį konfliktą. Konkrečius santykius su kitu Sartre’as aiškina per kūno ir sąmonės susidvejinimą. Manojo aš įsisąmoninimas įtraukia ir kūną (būtį-savaime, l’etre en soi) ir sąmonę (būtį-sau, l’etre pour soi). Lygiai taip pat sutinku ir kitą: ir kaip sąmonę (laisvę) ir kaip kūną (objektą). Lygiai taip pat kitas susitinka mane. Susiduria du kūnai ir dvi laisvės.

Kito laisvė kelia man grėsmę... „Kai bandau išsivaduoti iš mane užgrobusio kito asmens, kitas asmuo bando išsivaduoti iš manęs; kai stengiuosi pavergti kitą asmenį, kitas asmuo stengiasi pavergti mane“, – sako Sartre’as. Ką stengiuosi pavergti kitame: jo kūną (būtį-savaime) ar jo laisvę (būtį-sau)?

Jei mylėdamas stengčiausi pavergti tik kito žmogaus kūną, susiklosčiusių santykių ratas nebūtų toks uždaras. Fizinį geismą daugeliu atvejų būtų galima lengvai patenkinti. Sartre’as prisimena Prousto herojų iš romano „Prarasto laiko beieškant“. Jis savo mylimąją Albertiną („Kalinė“) įkurdina savo namuose, bet kada gali į ją žiūrėti, ją turėti ir sugeba ją padaryti materialiai priklausomą. Atrodytų, kad jis galėtų nusiraminti, bet, kaip pastebi Sartre’as, jį graužia nerimas. Savo sąmone ji laisva – visada gali nuo jo pabėgti. Albertina išvengia Marselio net tada, kai jis šalia jos.

Todėl konkretūs santykiai su kitu nėra saugūs. Jie kelia gėdą ir nerimą. Suvokti ir patirti save galiu tik būtyje-kitam, tačiau nesu autorius to, kaip kitas suvokia mane. Kaip tik todėl, kad egzistuoju kito asmens laisvės dėka, esu visiškai nesaugus. Kitas yra absoliučiai laisvas suvokti mane bet kaip, nepriklausomai nuo manęs. Jaučiu nerimą ir gėdą, nes kito laisvė gali visada pranokti mane, – rašo Sartre’as. Kito žvilgsnis bet kada gali paversti mane objektu, ignoruodamas mano laisvę. Įsimylėjėlis paties Sartre’o schemoje pirmiausia reikalaująs mylimojo laisvės. Tačiau jis nenori šios laisvės valdyti kaip nuosavybės, taip kaip ją valdo tironas. Jei mylimasis virsta automatu, įsimylėjėlis pasijunta vienišas. Mylintysis trokšta ypatingo pasisavinimo tipo: jis trokšta valdyti laisvę kaip laisvę. O tai neįmanoma. Mylintysis trokšta būti laisvai pasirinktu mylimojo mylimuoju. Todėl laiminga meilės istorija yra negalima, sako Sartre’as. Aš ir kito susitikimas galimas tik kaip kova.

Julia Kristeva knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“ siūlo šiame Sartre’o nužymėtame „sąmonių pliuralumo skandale“ įžvelgti pozityvius terapinius aspektus. Autorė korektiškai nepriekaištauja Sartre’ui, mąsčiusiam anapus psichoanalizės ribų, tačiau paakina psichoanalitikus patiems pasidomėti Sartre’o atlikta santykių su kitu analize. Tada autorė daro netikėtą šuolį, sakydama: „Jei tiesa, kad Sartre’as sustojo priešais Freudo atradimą ir dar neištirtos srities atvėrimą, tuomet galėtume padaryti išvadą, kad tai, ką jis vadina sąmonių pliuralumo skandalu būtent ir atvedė jį į literatūrą. Ir kaip tik prie romano, kurio audinys yra toks savotiškas: fragmentiškas, sklaidus, atskleidžiantis sąmonių kovą. Tiktai literatūra, – galiausiai gana netikėtai užbaigia Kristeva, – gali reabilituoti „mano gudobeles“ arba „mano personažus“, (…), savotiškus, kilusius iš mano paties transformuoto savotiškumo, kitoniškumo“ (p.194).

Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas, ar šis panirimas į „savo personažų ir savo gudobelių“ rašytinę tapybą neliudija ir susitikimo su kitu negalimybės pripažinimo? O, kita vertus – ar iš tiesų gali būti teoriškai paneigtas teiginys, kad kitas vis dėlto išvedamas tik iš mano vienatvės?

 

Laimantas Jonušys.
Kitas literatūroje – savas ir svetimas

Publikuota: Šiaurės Atėnai, 2011 09 16

Man įsiminė prieš daugelį metų per radiją girdėtas rusų filosofo, orientalisto Aleksandro Piatigorskio pasakojimas. Jis tuo metu gyveno Londone ir pasakojo apie apsilankymą budistinės dailės parodoje. Kalbėjo apie tai, kokį stiprų įspūdį daro tos statulėlės ir pan., o paskui tarė (cituoju iš atminties): „Vaikščiodamas po šią parodą ūmai pajutau, kaip man visa tai svetima.“

Ką gi jis norėjo pasakyti tuo žodžiu „svetima“? Ne tai, kad jam tai bjauru ar nepriimtina, nes juk įspūdinga ir teigiamai vertintina. Visų pirma jis čia matė slėpinį – tai, kas galbūt didinga ir vertinga, bet nesava žmogui, subrendusiam kitoje aplinkoje, kitoje kultūroje. Sakyčiau, kad tai ir yra tikroji pagarba kitai kultūrai.

Pastarojo meto politiškai korektiškoje atmosferoje dominuoja kitoks požiūris: raginama entuziastingai džiaugtis viskuo, kas yra kitaip, negu mums įprasta. Tipiškas lėkšto, politiškai korektiško turistinio daugiakultūriškumo propagandos pavyzdys yra filmas „Valgyk, melskis, mylėk“ (knygos neskaičiau, bet filmas jos niekaip nepaskatino skaityti). Čia krykštaujant ir kalbant mandagias banalybes reiškiamas susižavėjimas bet kokia kita negu herojės amerikietiška kultūra. Italijos, kur vyksta dalis veiksmo, spauda filmą supliekė kaip amerikietiškų stereotipų rinkinį.

Tuo noriu pasakyti, kad Kito supratimas yra sudėtingas ir problemiškas dalykas. Tai puikiai suvokė Piatigorskis. Lengvabūdiška yra žavėtis viskuo, kas yra kitaip, nei mums įprasta.

Po šios trumpos įžangos noriu pažvelgti į tai, kas mums gali būti sava ir svetima literatūros kūriniuose. Mano jaunystėje buvo įprasta žiniasklaidoje arba mokykloje klausti, su kokiu literatūros herojumi norėtum tapatintis. Idėjiškai „teisinga“ (to meto politinio korektiškumo įvardinimas) buvo minėti, pvz., Olegą Koševojų – Fadejevo „Jaunosios gvardijos“ herojų.

Neprisimenu, kad kas nors man asmeniškai būtų pateikęs šį keistą klausimą. Bet, anuomet mintyse pabandęs atsakyti, gerokai sutrikau ir priėjau prie keistokų išvadų. Pvz., man patinka Williamo Faulknerio „Triukšmo ir įniršio“ savižudis Kventinas, nesveikai susirūpinęs savo sesers garbe ir erotine patirtimi. Ar tuo metu galvojau apie savižudybę? Ar rūpėjo jo manija dėl sesers arba pietinių Amerikos valstijų praeitis? Nagi, ne, apskritai sesers niekada neturėjau. Žinoma, galima aiškinti, kad Kventinas patrauklus tuo, jog yra jautrus ir subtilus, turi, taip sakant, turtingą vidinį gyvenimą. Bet net ir ne tai svarbiausia.

Kventinas vaikšto užmiesčio takais, ten susitinka tris berniukus, kurių pokalbis neturi nieko bendra su jo dvasinėmis kančiomis. Bet tai, kaip ir visa saulėtos vasaros dienos aplinka, yra jo sąmonės lauko elementas, aprašomo veiksmo dabartis. Retrospektyvi plotmė visa nukreipta į jo santykius su seserimi Kede, jo apmaudą dėl to, kad ji nusprendė ištekėti už, Kventino įsitikinimu, netinkamo vyro, o tarp eilučių galime matyti, kad savo seseriai jis jautė daugiau negu brolio meilę. Šią plotmę daugiausia sudaro pokalbių nuotrupos, pateiktos kursyvu be skyrybos ženklų.

Štai vienas pavyzdys (daugiausia naudojuosi Violetos Tauragienės vertimu):

Melagis ir niekšas Kede išvytas iš savo klubo už sukčiavimą lošiant kortomis nuo jo visi nusigręžė pagautas nusirašinėjant per egzaminus ir išvarytas

Na ir kas aš nesirengiu lošti kortomis su

Čia tekstas nutrūksta ir grįžtama į pagrindinio pasakojimo laiką, Kventinas kreipiasi į vieną iš tų berniukų:

– Ar meškerioti tau labiau patinka negu maudytis? – paklausiau. Bičių dūzgimas prityko, bet išliko, tarsi ne jis nugrimzdo tylon, o tyla pati ėmė tarp mūsų augti it kylantis vanduo. Kelias ir vėl darė vingį, virto gatve, o ši driekėsi tarp pavėsingų vejų su baltais namais.

Įdomu, kaip tos abi plotmės sukimba – prisiminime ištartas sakinys nutrūksta vietoje, kurioje negali būti pauzės: „aš nesirengiu lošti kortomis su“, – ir nutraukia jį pats pasakotojas prabildamas balsu visiškai nesusijusia ir jo iš tiesų nedominančia tema: „Ar meškerioti tau labiau patinka negu maudytis?“ Tai lyg ir nelogiška – jis mintyse turėtų užbaigti frazę, atklydusią iš jam skaudžiai rūpimo konflikto. Bet autorius nori akcentuoti abiejų plotmių susipynimą: Kventinas, nors jau lyg ir apsisprendęs nusižudyti tą dieną, vis dėlto reaguoja į jam jau tarsi beprasmę aplinką.

Faulkneris čia iš esmės pateikia vieną paprastai įtaigų gyvenimo aspektą – tai, ką sukuria gera grožinė literatūra. Tik laikraščių straipsniuose žmogus išgyvena depresiją arba nusižudo abstrakčiai, be gausybės daiktinės aplinkos detalių, kurios su jo bėda tiesiogiai nesusijusios, bet kurias jo sąmonė nuolat fiksuoja. Grožinėje literatūroje tai pateikiama su visu tikru gyvenimo tėkmės padažu, ir tai personažą mums priartina, leidžia pažinti ir taip naikina barjerą tarp mūsų ir Kito. Šis vaizdavimas dažnai veikia kontrasto principu: personažo sąmonę gviešiasi užvaldyti tai, kas jam esmingai rūpi, bet įsibrauna banali daiktinė aplinka, prieš kurią negalima užsimerkti, ir ji pina dėvėti netinkamą mezginį, kuris neišvengiamai tampa absurdiško išgyvenimų audinio dalimi.

Alainas Robbe-Grillet nukeliavo kita įdomia kryptimi: jis pateikia tik daiktinės aplinkos aprašymus, tarp jų, žinoma, žmonių judesius, gestus, negausius žodžius. Žmogaus sąmonės veiklą daugiausia palikta įsivaizduoti skaitytojui. Ne veltui tas metodas prancūziškai pavadintas chosisme – „daiktizmas“. Rodos, tai mums, jaučiantiems ir mąstantiems subjektams, tikrai turėtų būti svetima. Bet kaip tik tada, kai mes įsijaučiame į šiuos aprašymus, galime patirti atpažinimo jausmą, suvokdami, kad visų pirma kaip tik tai sudaro mūsų gyvenimo foną, įsismelkiantį į sąmonę. Prieš pradėdami ką nors apmąstyti ir vertinti, pakirdę iš miego, mes pirmiausiai girdime žadintuvą, matome savo pažįstamus baldus, kambario sienas, dienos šviesą, plūstančią pro langą – vienokią šviečiant saulei, kitokią merkiant lietui. Tai yra pirminė, pamatinė mūsų egzistencijos plotmė, ir mes ją galime pajausti kaip savą skaitydami šia egzistencine vėsa dvelkiančius Robbe-Grillet romanus.

Bet prieš pirmą kartą atsiversdami bet kurią Robbe-Grillet knygą, neįsivaizdavome, kad pasaulį galima aprašyti būtent šitaip. Todėl jeigu įvertiname šį tekstą, jeigu pajuntame jo hipnotizuojantį poveikį, atsiduriame anksčiau neįsivaizduotoje erdvėje ir ten sutinkame keistą būvį, iš principo svetimą, nes iki tol nepatirtą, bet kartu pamažu juntame, kaip jis mums tampa savas, nes užvaldo transcendentinio atpažinimo jausmas.

Kitaip sakant, rašytojas mums atveria naują erdvę ir joje mes susitinkame su kita egzistencijos plotme. Tai labiau įprasta skaitant poeziją. Iš tikrųjų japoniškieji haiku juk ir yra tas archetipinis daiktiškosios aplinkos aprašinėjimas. Įdomu, kad japonų kalboje jie dažnai neturi veiksnio, neturi veikiančio ir pažįstančio subjekto, bet turi tarinį, dažniausiai reiškiantį pasyvų veiksmą, ir papildinius, objektus. Ir dažnai ten nėra žmogaus, tad ir nėra to Kito, su kuriuo galėtumėm susitapatinti arba jo nepripažinti.

Čia lenkiu prie to, kad kartais geriausias menas mus išveda į tokias erdves, kuriose mes atpažįstame kažkokią mus įtaigiai veikiančią esatį. Galbūt tai galima pavadinti ta plotme, kurioje galime susitikti su transcendentine, aukštesniąja būtybe. Čia galima įžvelgti religinį, pseudoreliginį ar dar kokį nors kitą aspektą, bet, šiaip ar taip, tai yra vieta, kurioje autoriaus kūrybinė dvasia labai turiningai susitinka su skaitytojo suvokimu, percepcija.

Apskritai ne tik poezijoje, bet ir romane skaitytojas gali sutikti visiškai keistų personažų, ne tik žmonių. Pavyzdžiui, gali sutikti dvelksmus, kaip šiame Virginios Woolf romano „Į švyturį“ epizode:

…per surūdijusius vyrius ir išbrinkusią, jūros drėkinamą medieną įsprūdo nuo vėjo kūno atitrūkę dvelksmai (namas juk aplūžęs) ir sukiojosi viduje. Beveik galėjai įsivaizduoti juos įslinkusius į svetainę, klausinėjančius ir abejojančius, pačiupinėjančius atvipusį tapetų kampą ir pasiteiraujančius, ar ilgai dar laikysis, kada nukris. Paskui, glotniai pračiuožę sienomis, jie mąsliai pleveno, tarsi klausdami raudonų ir geltonų tapetų rožių, ar jos išbluksiančios, ir kvosdami (švelniai, nes laiko turėjo į valias) suplėšytus laiškus šiukšlių dėžėje, gėles, knygas, kurios visos dabar jiems atviros, teiraudamiesi: ar jos sąjungininkės? Ar priešės? Kiek dar ištversiančios?

Šiuo atžvilgiu aktualus yra dar vienas rašytojas – Samuelis Beckettas. Galutinį žmogaus galių nuosmukį ir metafizinį jo orumo pažeminimą jis vaizduoja vėlgi daiktinio pasaulio aplinkoje.

Bet, kaip ir Aleksandrui Piatigorskiui budistinis menas, taip gal ir mums, kaip skaitytojams, literatūros kūrinys gali išlikti šiek tiek svetimas, ir tai nebūtinai blogai, nes jis visada išlaiko savo slėpinį, niekada negali būti iki galo išsemtas mūsų kasdieniškų žodžių vartosena.

Bet yra dar kitas, manyčiau, svarbesnis pažinimo aspektas. Vėl grįžtu prie „Triukšmo ir įniršio“ citatos: „Bičių dūzgimas prityko, bet išliko, tarsi ne jis nugrimzdo tylon, o tyla pati ėmė tarp mūsų augti it kylantis vanduo.“ Tai yra poetiškas, prustiškas sakinys – ne šiaip koks vien papuošimui skirtas ornamentas, o esminė ištara. Tai yra tas teksto sužydėjimas, tai, kas mane, kaip skaitytoją, priartina jau nebe prie personažo, bet prie personažų kūrėjo – autoriaus.

Taigi, patiriu priartėjimą prie personažo, prie autoriaus, bet kūrinys nesubyra į tokias atskiras dalis – aš jį suvokiu kaip vientisą visumą. Galiausiai nugali nuostata, kad personažai neegzistuoja, nes juk jų tikrai nėra ir nebuvo empirinėje tikrovėje. O jeigu ir buvo – tarkim, akivaizdūs prototipai arba autobiografinio ar biografinio romano herojai, – aš, kaip skaitytojas, negaliu tvirtai teigti juos pažinęs. Aš pažįstu autoriaus kalbą, tekstą.

Tai yra savitas pažinimas. Tai nėra autoriaus prisistatymas ir skaitytojo neakivaizdi pažintis su autoriumi. Jeigu kalbame apie literatūrą kaip meną, tai nėra kokia nors informacija, kurią autorius perteikia skaitytojams. Tai yra kitoks vyksmas: autorius išveda skaitytoją į savo atrastą erdvę, ir toje erdvėje vyksta nebylus susitikimas, lydimas atpažinimo įspūdžio. Susitikimas nebylus, nes žodžiai buvo pradžioje, bet svarbesnis yra žodžių sukeltas efektas, nustėrimas ir nuščiuvimas po išgirstų arba perskaitytų žodžių.

Ta erdvė, kurią atveria kūrinys, yra kitas egzistencijos lygis, kurį žodžiais sunku įvardinti, nors to nevengiama, dažniausiai pasitelkiant metaforas. Štai man naujausias atsitiktinai skaitant užtiktas apibūdinimas: „momentinė egzistencija subtilioje plotmėje“(a momentary existence on an exquisite plane). Momentinė todėl, kad, skirtingai negu mistinis religinis nušvitimas, tai yra trumpalaikis potyris, neteikiantis paskatos, tarkim, keisti savo gyvenimą. Trumpalaikis potyris, bet pėdsakus paliekantis. Kaip yra sakęs Alfonsas Andriuškevičius, dailės kūrinys yra tikrai geras, jeigu jį pamatęs aš būnu bent mažumėlę kitoks negu prieš tai.

O tą frazę apie „momentinę egzistenciją“ radau štai tokiame kontekste – amerikiečių poeto Wallace’o Stevenso pasakyme: „Jeigu poezijoje randame tai, kas mums suteikia momentinę egzistenciją subtilioje plotmėje, ar būtina klausti, ką tas eilėraštis reiškia?“ Klausimas, matyt, retorinis, nes apie gerą eilėraštį, manau, nerealu nei klausti, nei atsakyti, ką jis reiškia.

Bet gal galima to klausti apie romaną? Štai kaip į tai atsako Gabrielis Josipovici, savo nuostabioje knygoje „Pasaulis ir knyga“ pasitelkdamas Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ pagrindinį veikėją Humbertą Humbertą:

Skaitytojo klausimas, „apie ką“ romanas, bandymai įžvelgti jo „temą“ ar „idėją“ prilygsta Humberto iš pat pradžių padarytai klaidai – pamėginti kūniškai užvaldyti tai, ką galima suvokti tik vaizduote (vertė Regina Rudaitytė).

Bet dabar galime nusigriebti šio Nabokovo personažo ir dar kartą paklausti, ką reiškia Kitas literatūroje ir kaip mes jį suvokiame. Juk paviršutiniškai, bet svarbiai žvelgiant, šis personažas negali būti mums priimtinas, nes yra pedofilas, o pabaigoje ir žudikas. Tačiau romanas „Lolita“ daugybei skaitytojų yra patrauklus, ir anaiptol ne todėl, kad autorius tiesiog parodė blogą personažą ir tiesiogiai ar netiesiogiai teigė, kad taip elgtis yra negerai. Lygiai taip pat ne todėl, kad jis bandė pateisinti pedofilo elgesį, nes to nebandė. Bet vis dėlto daugeliu aspektų į Humberto pasisakymus autorius sudėjo savo pažiūras – tai ir jo žaismingai skeptiškas požiūris į lėkštą buitinį snobizmą, jo intelektualumas, netgi kai kur jo rafinuota arogancija ir pan.

Tiesą sakant, man, kaip skaitytojui, nekyla jokių prieštaravimų ar dilemų – kaipgi galų gale vertinti šį personažą. Aš nesitikiu sutikti jo gyvenime ir daryti asmeninių sprendimų. Mane čia patraukia, suvilioja ne personažas, o tekstas arba jeigu ir personažas, tai tik per tekstą. Charakteris lieka netgi ne nepažinus arba problemiškas Kitas, jis yra integrali teksto dalis ir galiausiai egzistuoja tik tekstas, kuris tampa man įspūdingas ir savas arba ne.

Ir nereikia sakyti, kad tai taikytina tik eilėraščiams – tas pats gali tikti ir romanams. Galima paminėti daug romanų, kurių herojai (arba veikiau antiherojai) nėra tokie žmonės, su kuriais būtų malonu bendrauti gyvenime, bet tekste su jais visai smagu „susipažinti“. Kartais taip yra dėl to, kad mums įdomu per, tarkim, saugų atstumą pažinti kitokį žmogaus tipą, kitokį gyvenimo būdą ir kitokią elgseną, nei mums įprasta ir priimtina. O kartais tai yra toks groteskiškas personažas, kuris mūsų pažįstamoje tikrovėje apskritai neįmanomas, pvz., žmogus, praradęs kalbos dovaną ir galintis skleisti tik gaidžiui būdingas garsus, kaip Andriaus Jakučiūno Servijus Galas.

Visais atvejais mes visų pirma priimame, pripažįstame kaip savą patį kūrinį. Bet pabaigoje norisi dar kartą pacituoti tą Stevenso klausimą: „Jeigu poezijoje randame tai, kas mums suteikia momentinę egzistenciją subtilioje plotmėje, ar būtina klausti, ką tas eilėraštis reiškia?“ Jeigu iš esmės negalime klausti – o juk logine teze pateikiamo atsakymo tikrai nėra, – tai ar galime su kuo nors kitu, dabar jau mums realiai egzistuojančiu kitu žmogumi, diskursyviai pasidalinti ta įspūdžio patirtimi? Talentingai sukurtas meno kūrinys, kaip jau minėjau, išveda mane į iki tol nepažintą erdvę. Tačiau toje erdvėje – mėnesienos nutviekstame plėnūnių, mirties ir amžinybės gėlių, neskleidžiančių jokio aromato, lauke – man lemta trumpai paklaidžioti tiktai vienam. Susižavėti vienu konkrečiu meno kūriniu gali daug žmonių, bet kūrybos genijaus atvertoje erdvėje mums lemta vaikščioti arba skrajoti tik vienišiems, kaip ir pačiam kūrėjui.

 

Rasa Drazdauskienė.
Vertėjas kaip literatūros tarnas

Publikuota: Šiaurės atėnai, 2011 10 28

Pradėsiu nuo pavyzdžio. Neseniai draugė manęs paprašė išversti porą sakinių iš anglų kalbos jos rengiamai meno istorijos antologijai. Sakiniai buvo gana sudėtingi, be to, neturėjau viso teksto, iš kurio jie išimti, todėl nusiunčiau vadinamąjį juodraštinį vertimo variantą; palikau po kelias kai kurių žodžių reikšmes ir pasiūliau porą variantų, kaip geriau lietuviškai sudėlioti sakinių struktūrą. Neilgai trukus gavau apytikriai tokį atsakymą: išvertei teisingai ir gerai, bet, žinai, tavo darbo kaip gyva nenorėčiau dirbti. Tai parašė žmogus, kuris jau daugiau kaip dešimtmetį skaito mano išverstas knygas ir su kuriuo apie vertimo subtilybes šnekėtasi begalę kartų. Tiesiog gal anksčiau jai neteko matyti, kaip atrodo vadinamasis nebaigtas vertimas – siuvinys, kurio išvirkščioje pusėje mazgeliai dar nepaslėpti.

Esu vertusi, o juo labiau – skaičiusi daugybę knygų apie žmones, turinčius tarnų ir įpratusius su jais gyventi, tad ne kartą pagalvojau, kad apie tarnus dažnai šnekama kaip apie paslaptingas, neasmeniškas, pageidautina – kone nematomas būtybes, kurios vertinamos tik pagal tai, gerai ar blogai atlieka savo pareigas, ir kurios pastebimos būtent tada, kai su tomis pareigomis nesusitvarko. Kitam gal čia ateitų į galvą analogija su valstybės tarnautojais ar slaptųjų tarnybų agentais, bet man iškart dingtelėjo: ogi lygiai kaip vertėjai. Pratęskime palyginimą

Tarno pareigos – tai daug kasdienių, smulkių darbelių, kuriuos jis privalo atlikti, kad patogiai, gražiai ar pilnai galėtų egzistuoti kažkas kita. Vertėjo pareigas galima apibūdinti lygiai taip pat. Vertėjas mokosi kalbų, domisi literatūra, skaito, analizuoja verčiamus rašytojus, derasi ir aiškinasi su leidyklomis, tvarko savo darbo priemones (pavyzdžiui, kompiuterinę įrangą), rūpinasi skaitomų knygų apyvarta, stengiasi laikytis sutarčių terminų, siekia pusiausvyros tarp maksimalaus darbų kiekio ir priimtinos jų kokybės, pats skaičiuoja savo darbo sąnaudas. Žodžiu, atlieka daugybę kasdienių, smulkių darbelių, kurių niekas (išskyrus kitus vertėjus) nežino, nemato, net dažnai nenutuokia juos egzistuojant. Ir visa tai tam, kad jo verčiamos knygos ta kalba, į kurią jis verčia, galėtų egzistuoti patogiai, gražiai ir pilnai.

Tarno veiklos esmė – būti nematomam, tačiau būtinam;  tarnas tampa matomas tada, kai dirba netikusiai. Tas pats ir vertėjui. Galima teigti, kad kuo mažiau matomas ar juntamas vertėjas skaitant tekstą, tuo geresnė yra vertimo kokybė. Geras vertimas yra tas, kurį skaitant norisi kalbėti ne apie jį, o apie kūrinį. Pasiskaičius interneto komentarus, beveik baigiančius atstoti gyvenimo pažinimo šaltinį, ar pasikalbėjus su žmonėmis, nesusijusiais su vertimo ir leidybos pasauliu, matyti, kaip dažnai piktinamasi kvailomis, šiurkščiomis vertimo klaidomis. Lygiai taip pat susirinkusios vidurinės klasės ponios aptarinėja nevalyvas, apsileidusias tarnaites ar lėtapėdžius, atgrubnagius, neišmanėlius tarnus.

Tarnas – tai savotiškas tarpininkas tarp savo šeimininko ir likusio pasaulio, lengvinantis jų bendravimą, geriau už kitus pažįstantis šeimininko charakterį ir gyvenimo būdą. Tarnas žino, kaip paruoštą kavą geria jo šeimininkas, tarnas pasirūpina, kad iš namų šeimininkas išeitų švariai apsirengęs, nuvalytais batais ir vienodų spalvų kojinėmis. Vertėjas – drauge su redaktoriumi – žino, kokius žodžius ir kokia tvarka mėgsta vartoti rašytojas, jie bendromis jėgomis pasirūpina, kad rašytojo knyga pasirodytų knygynuose išversta kuo tiksliau, kuo sklandžiau, be korektūros klaidų ir kvailų riktų.

Tarno padėtis visuomenėje, ypač kolegų bendruomenėje, priklauso nuo dviejų dalykų: nuo jo šeimininko statuso ir nuo jo paties meistriškumo. Gerą vardą turinčio, visuomenėje gerbiamo šeimininko šlovė atspindžius meta ir ant tarno; išmanus ir geras tarnas retai imasi tarnauti nevykusiam, kvailam ar stuobriui šeimininkui. Vertėjo profesinę reputaciją iš esmės lemia du punktai: kokią literatūrą ir kaip jis verčia. Abiem atvejais svarbus veiksnys yra profesinė savigarba. Dirbti gerbiamam, reikliam šeimininkui (versti vertinamą, gerą literatūrą) yra, be abejonės, sunkiau, tačiau abiem atvejais yra kompensacija – gerai atlikto darbo suvokimas, žinojimas, kad susidorojai su tuo, kas pavyksta ne kiekvienam, galimybė panaudoti ilgai tobulintus įgūdžius ir kitokie smulkūs malonumai, angliškai gražiai vadinami quiet fun (tykiomis pramogomis), kurias taip mėgsta įvairūs profesionalai.

Geras tarnas dažniausiai priklauso vadinamajai profesinei organizacijai – pavyzdžiui, klubui, į kurį jis reguliariai vaikšto ne tik norėdamas maloniai praleisti laiką, bet ir rinkdamas informaciją, mokydamasis iš daugiau patyrusių kolegų, pats mokydamas naujokus. Analogija su vertėjais visiškai akivaizdi.

Tarnas yra vienas iš populiariausių literatūros personažų, pasirodantis nesuskaičiuojamoje daugybėje įvairių kūrinių. Čia turiu įspėti, kad analogija su vertėjais jau baigta, nes apie vertėjus, mano žiniomis, nesukurta nieko bent kiek labiau įsimenančio, jei neskaitysime vieno trilerio su Nicole Kidman, kuriame ji, beje, vaidino ne literatūros, bet Jungtinių Tautų vertėją. Taigi pereinu prie antrosios dalies – pamėginsiu skirti kelis tarnų (ir vertėjų) tipus. Pažiūrėkime, kas jiems būdinga.

1. Tarnas šeimininko dešinioji ranka, patikimas bendražygis, kuris puikiai atlieka savo pareigas, bet stengiasi neužbėgti šeimininkui už akių. Dažniausiai šį tarną ir jo šeimininką sieja abipusės pagarbos santykis: šeimininkas pasitiki tarno gebėjimais viską padaryti taip, kaip geriausia, o tarnas nekvestionuoja šeimininko veiksmų, a priori laikydamas juos ir racionaliais, ir garbingais. Ir tarno pagarba šeimininkui, ir šeimininko – tarnui yra grindžiamos ne sąlygiškumais, o tikrove: tarnas vertina ne tik asmenines šeimininko savybes, bet ir platesnį kontekstą, kuriam šis atstovauja (kilmę, aristokratizmą, riteriškumo tradiciją, išsilavinimą ir kt.). Šeimininkas savo ruožtu vertina konkretaus tarno profesionalumą, talentus, o dažnai ir būdo bruožus. Geriausiai tokį – veikiau draugystę ir bendradarbiavimą negu tarnystę primenantį – šeimininko ir tarno santykį aprašė Dorothy L. Sayers, sukūrusi seklį lordą Piterį Vimsėjų ir jo tarną Banterį. Iš pažiūros gali pasirodyti, kad Banteris visiškai užgožtas ryškios šnekaus, ironiško lordo figūros, tačiau rašytoja ne kartą aiškiai leidžia suprasti, kad tylus Banterio profesionalumas, pasirengimas bet kam ir gebėjimas nuspėti įvykių eigą rodo nė kiek ne mažiau brandžią, tik gal intravertiškesnę asmenybę. Iniciatyvos tarnas gali imtis tik išskirtiniais atvejais, kai šeimininkas jį tam įgalioja arba pats negali atlikti ko nors svarbaus.

Toks santykis labai produktyvus ir perkeltas į vertimo sritį. Galima įsivaizduoti, kad kalbame apie vertėją, kuris imasi versti jam gerai žinomą ir vertinamą rašytoją, gal net nebe pirmą jo kūrinį. Apie rašytoją jis žino daug, ir tai, ką žino, tik didina jo pagarbą jam. Toks vertėjas dažniausiai neapsiriboja verčiama knyga, jis gerai išmano ir rašytojo gyvenimo faktus, ir aplinką, pažįsta jo stilių, pagrindinius motyvus ir temas ir t. t. Vis dėlto versdamas jis nesiims stiliaus gražinti, o smulkmenų keisti, pagrįstai tikėdamas, kad aptikti tekste keblumai ar keistybės turi savo prasmę bei istoriją; trumpai tariant, radęs ne visai suprantamą sakinį, pirmiausia išraus archyvus bei bibliografijas ir tik jau visai galų gale darys prielaidą, kad tai galėjo būsi apsirikimas. Sunkiai įsivaizduojama, kad toks vertėjas imtųsi tyčia dailinti arba tyčia susinti autoriaus tekstą, o iškarpymai ar prikūrimai čia išvis neįmanomi. Blogiausiu atveju tokiam vertėjui, tapusiam tikru ekspertu, gali tekti prisiimti kiek didesnę, negu įprasta, atsakomybę – įsivaizduoju, taip turėtų jaustis žmogus, ėmęsis versti nebaigtą ar juodraštinį mėgstamo autoriaus knygos variantą (pavyzdžiui, Nabokovo „Lauros originalą“, The Original of Laura).

2. Žvalus, sumanus, paprastai šelmis tarnas, dažnai vaduojantis apyžioplį ar išsiblaškiusį šeimininką iš įvairių keblių situacijų. Literatūroje šis tipas dažniausiai aptinkamas avantiūristiniuose ar komiškuose romanuose, geriausi jo pavyzdžiai – Sančas Pansa iš „Don Kichoto“, Semas Veleris iš Dickenso „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“ arba visažinis Dživsas iš Wodehouse’o romanų, tarnaujantis geraširdiškam jaunam asilui Berčiui Vusteriui. Šiuo atveju šeimininko ir tarno santykis remiasi ne pagarba, o veikiau bendrininkyste: tarnas žino, kad šeimininkas be jo pražus, tačiau tuo nepiktnaudžiauja. Tai iš esmės geranoriškas, bet ir globėjiškas santykis. Perkeltas į rašytojo ir vertėjo plotmę, šis santykis atrodo taip: vertėjas jaučia simpatiją verčiamai knygai, bet slapčia (o kartais ir ne visai slapčia) mano, kad verčiant ją ne pro šalį šiek tiek pagerinti, nes tokią, kokia ji yra iš tiesų – tai yra tokią, kokią mato tik jis, vertėjas, – išvertus skaitytojai gali „ne taip suprasti“ ar „nepakankamai įvertinti“. Tada vertimuose atsiranda įvairių retų ir egzotiškų žodžių – ten, kur jų visiškai nereikia; kartais į tekstą prasismelkia mažytis paaiškinimas – nes juk jei išversi tik užuominą ar žodžių žaismą, kai kas gali likti neaišku; kartais skaldoma sakinių ar net viso teksto struktūra. Negalima sakyti, kad toks vertėjas tekstą visada gadina – ne, net gana dažnai jį pagerina ir pritaiko tikslinei auditorijai, kurią juk geriausiai pažįsta. Bet toks vertimas šiek tiek per mažai perteikia originalą ir šiek tiek per daug – vertėją; kitaip tariant, jis labiau primena ne vertimą, o „Prano Mašioto knygynėlio“ leidinius arba įvairius atpasakojimus su prierašais „sutaisė Šernas“.

Kartais pagunda „pagerinti“ vertimą arba pritaikyti jį skaitytojams užklumpa ir pirmojo tipo vertėjus. Ištikimybės originalui klausimas anaiptol nėra vienareikšmis ir paprastas; pavyzdžiui, puiki, talentinga Chestertono ir Lewiso knygų vertėja į rusų kalbą Natalija Trauberg savo karštai mylimų autorių tekstus versdama šiek tiek pritaikydavo skaitytojams. Kaip jau sakiau, šiuo atveju svarbiausia vertėjo santykio su kūriniu dalis – vertėjo geri norai ir, aišku, profesionalumas.

3. Beveidis ir dažnai bevardis tarnas – ar dažniau daugiskaita – tarnai, apie kuriuos užsimenama daugelyje klasikinių romanų. Tai tarsi neregima gamtos jėga, kuri atlieka tam tikrus darbus, nereikalaudama jokio asmeniško santykio. Turbūt tiksliausiai šių tarnų funkciją nusakė Waugh romane „Sugrįžimas į Braidshedą“:

Paveikslų svetainėje langinės buvo atvertos, užuolaidos užtrauktos, degė žvakės.

– Ei, stalas padengtas trims.*

Iš karto aišku, kad langines kažkas atvėrė, užuolaidas užtraukė, žvakes uždegė; negana to, stalą padengė trims, nors namie šiuo metu tik du žmonės, kurie patys nustebo tai pamatę – vadinasi, kažkas žinojo daugiau už pačius herojus ir kažkas sukūrė aplink juos esančią aplinką. Tas kažkas herojams visiškai nesvarbus, svarbūs tik jo veiksmų rezultatai, kurie tekste ne be reikalo aprašomi atliktinėmis žodžių formomis.

Iš esmės tai ir yra pamatinis, daugumos skaitytojų suvokiamas vertėjo santykis su tekstu: kažkas, kas daug (daugiau už mane) išmano apie šią knygą, padarė taip, kad aš galėčiau ją skaityti savo gimtąja kalba. Kaip jis (ar ji, ar jie) tai padarė – man nesvarbu, svarbiausia, kad yra rezultatas. Neretai toks būna santykis ir paties vertėjo, kuris pasirenka pelnytis sau duoną būtent vertimu: ne visos mūsų verčiamos knygos yra labai geros, ne su visomis užsimezga tas ypatingas, asmeniškas santykis; tačiau jei vertėjas gana profesionalus, net jo neasmeniško darbo rezultatas teikia pasitenkinimą.

4. Niekam tikęs tarnas. Apie tokius tarnus irgi prirašyta daug, čia pacituosiu labai gyvą ir ryškią ištrauką iš Dickenso romano „Deividas Koperfildas“, kurioje trumpai apžvelgiama tokių netikėlių galerija: „Sekančio mūsų šeimyninio nesusipratimo priežastis buvo taip pat tarnaitės. Meri En pusbrolis pabėgo iš kariuomenės ir pasislėpė mūsų anglių rūsyje, iš kurio jį, mūsų didžiam nustebimui, išvilko jo ginklo draugų sargyba ir iškilmingai išvedė, uždėję antrankius, o tai užtraukė nešlovę mūsų namams. Tai suteikė man drąsos nusikratyti Meri En, kuri, gavusi atlyginimą, išėjo taip ramiai, jog aš net stebėjausi, bet netrukus sužinojau, kad dingo mūsų arbatiniai šaukštukai ir, be to, ji buvo įsiskolinusi mūsų vardu nedidelėmis sumomis pas visokiausius krautuvininkus. Po misis Kidžerberi – berods, seniausios Kento gyventojos, kuri eidavo uždarbiauti padieniui, bet būdama per silpna nebeįstengė parodyti savo sugebėjimų šiame mene, – suradome kitą perlą; tai buvo labai maloni moteris, tik turėjo įprotį nuolat su padėklu kristi nuo virtuvės laiptų ir su arbatos servizu nerti į svetainę tarsi į vonią. Nuostoliai, padaryti šios nelaimingosios, privertė mus ją atleisti. Po jos sekė (protarpiais dar šeimininkavo misis Kidžerberi) ištisa nevykusių tarnaičių eilė, kurią užbaigė jauna grakščios išvaizdos mergina, su Doros skrybėlaite iškeliavusi į Grinvičo mugę. Toliau aš nieko daugiau nebeprisimenu, išskyrus nesibaigiančią nepasisekimų virtinę“ (vertė J. Žakonis).

Galima pasilinksminti, ieškant šių nevykėlių atitikmenų vertėjų draugijoje – įžūli apgavikė Meri En, gavusi darbą dėl to, kad pateikė puikias suklastotas rekomendacijas; nusilpusi ir darbų neaprėpianti misis Kidžerberi; paslaptinga „labai maloni moteris“, turinti vienintelį trūkumą – visiškai nesugebanti dirbti darbo, kurio ėmėsi; ir jauna žavi būtybė, nei iš šio, nei iš to ėmusi ir pradingusi. Kaip visada, apie blogus darbus kalbėti yra linksmiau ir įdomiau; ne veltui jokie Vertėjų sąjungos rengiami geriausių vertėjų apdovanojimai nesukelia tokio susidomėjimo kaip antipremijų skelbimas. Ir iš tiesų, darbą atlikti gerai galima turbūt apytikriai vienu būdu, o štai receptų jį sugadinti – devynios galybės.

Gali kilti klausimas, ko dar, išskyrus progą patreniruoti detektyvų ir angliškų romanų skaitymo užgrūdintą atmintį, aš siekiau šiuo pranešimu. Atsakyti ne taip paprasta. Vienas iš atsakymų variantų būtų toks – vertėjai nuo seno svarsto savo darbo apibrėžimą, santykį su literatūra ir savo vietą literatūroje. Esu radusi nuorodą į „vieno amerikiečių vertėjo“ nuomonę, kad vertėjas esąs „literatūros žmona“: tai yra jis popina ir puoselėja literatūros kūrinį, kurį nori perteikti gimtąja kalba. Iš esmės „tarnas“, man atrodo, daro tą patį. Be to, tarno vaidmeniui literatūroje priskiriamos tokios savybės kaip ištikimybė, tylus pasiaukojimas, pasirengimas pamiršti savo ego dėl aukštesnio tikslo, įsisąmonintas profesionalumas – viskas tarsi tyčia sukurta vertėjo amatui aprašyti.

Pabaigoje – du sumetimai, vienas melancholiškas, kitas išdidus. Melancholiškasis: čia nepaminėtas toks literatūroje irgi neretas tarno paveikslas kaip senų laikų liudytojas, kitados visiems reikalingas, o dabar tapęs atgyvena ir kliūtimi – kriošena Firsas iš Čechovo „Vyšnių sodo“, kurį apleistame dvare pamiršta į naują gyvenimą išvažiuojantys šeimininkai. Garsiai aidint kalboms apie būsimą knygų nunykimą, apie tai, kad žmonės beveik nebeskaito grožinės literatūros ir ateityje skaitys dar mažiau, turbūt ne vienam grožinės literatūros vertėjui šmėsteli baimė virsti Firsu, kurį paliks kur nors kamputyje vienišą mirti techninių tekstų vertėjai ir kita pažangioji žmonija.

O išdidusis sumetimas toks. Jei prisiminsime, kad žodis „tarnas“ lotyniškai yra minister ir kad tuo pačiu žodžiu vadinami ir valstybės tarnai – ministrai, ir net religijos tarnai – kitaip tariant, visi žmonės, tarpininkaujantys tarp valstybės ir jos piliečių ir religijos bei tikinčiųjų, tai mums, vertėjams, bus dar aiškiau, kad priklausome senam, oriam ir garbingam luomui. Bet mes patyliukais ir patys tai žinome.

Palmira Mikėnaitė
Trečia akis

Publikuota: Šiaurės Atėnai, 2011 11 04

Giedra Radvilavičiūtė, siūlydama redaktorei kalbėti šiame forume, kiek sutrikdė: čia paprastai kalba rašytojai, filosofai ar psichologai, – o aš esu filosofų, bet dažniau rašytojų skaitytoja. Taigi ir kalba mano bus visų pirma skaitytojos – senoviška ir paprasta; nesu iškalbos meistrė, veikiau – literatų pameistrė. Niekaip neišeis tik apie redagavimą ir kalbą, noriu ir apie literatūrą – nes abi pastarosios kuria viena kitą. Užduosiu keletą klausimų sau ir jums ir bandysiu sudėlioti kelis „punktus sakymų“ – ką supratau asmeniškai, dirbdama savo – redaktorės – darbą: apie tekstus konkrečiai, literatūrą atskirai bei redaktoriaus santykius su viso to kūrėjais – tekstų ir knygų autoriais bei vertėjais, – noriu vadinti juos vienu žodžiu: rašytojai.

Pirma.Manęs ne kartą klausė, kur išmokau redaguoti. O kalbėti kur? O skaityti? Mane išmokė mama, močiutė ir senõsios „Vagos“ knygos. Tų knygų kalbą mums paliko tarybmečiu „Vagoje“ dirbę redaktoriai. Redaguodama daugiausia pasikliauju nuojauta, regis, savaime iš viso to ir susiformavusia. Sakysite – puikybė: aš, tik redaktorė, žinau, kaip turi būti parašyta. Gryna tiesa: kasdien tenka niautis su savo žinojimu ir sau priminti: rašytojas žino geriau – tam jis ir rašytojas. Turiu jį gerbti, mylėti, tausoti jo išmintį ir tos išminties raiškos būdą ir nieko o nieko nepagadinti, kai oi kaip maga „pagerinti“, patikslinti, padailinti…

Antra.Kokia norėčiau būti redaktorė? Norėčiau būti gudresnė, labiau išprususi, apsiskaičiusi, lankstesnė, jautresnė, turėti geresnį skonį, intuiciją, tikslesnį nelabai dažnai pasitaikantį kalbos jausmą ir dar nuojautą parinkti tinkamus argumentus kalbėtis su autoriumi, vertėju ir leidėju, – kad viską, ką pastarieji nuveikė, galėčiau patikrinti ir nurodyti galimas klaidas. Sutinku, ir tai gundo redaktoriaus puikybę. Manau, tikriausiai iš čia ir vadinamieji prasti redaktoriai – stropiai klausantys „Kalbos patarimų“ (pamiršę, kad tai patarimai) ir laikantys juos taisyklėmis, pamiršę, kad rašytojas visada geriau žino, ką nori pasakyti, ir gali būti nieko negirdėjęs apie tuos patarimus. Meilė rašytojui, kad ir kokiam varganam, čia gali išgelbėti, daugiau niekas. Redaktoriui reikia beribio nuolankumo pamilti rašytoją ir jo tekstą, taip pat ir tada, kai iš šiojo trykšte trykšta savipakankamumas (žodyne nėra), ant stalo guli nesuvokiamų, sunkiai atpažįstama kalba parašytų fragmentų kratinys, kur visai neaišku, kas norima pasakyti, žodžiai sudėlioti kaip šarada, o kalbos saiką ir meninį skonį tenka pamiršti esant žemės paviršiuje. Taigi čia padėti gali tik sunkiai beatrandamas redaktoriaus nuolankumas. Visų minėtų savybių redaktoriui reikia, nes jis turi susivokti, koks teksto ar knygos autoriaus tikslas (sau tai vadinu paprastai: ko jis, tas žmogus, nori?), tada skaityti tekstą visų pirma skaitytojo akimis (tai labai atpalaiduoja, tada pamirštu, kad esama kokių nors taisyklių ar reikalavimų) ir žiūrėti, kas tekste rašytojo siekiamam tikslui trukdo: gal parašyta neaiškiai – aš, skaitytoja, nesuprantu net įdėmiai įsiskaičiusi; gal perkrauta įmantrių žodžių – paprastai tai nutinka, kai rašytojas, pamiršęs rašinio tikslą, ima grožėtis savimi ar užsižaidžia kalba (čia netinka atvejams, kai toks ir yra tikslas; rašytojo tikslų redaktorius nesiekia pakeisti ar taisyti); gal persistengta, skaitytoją laikant kvailiu ir šešis kartus aiškinant, kas ir taip aišku. Būna slidžių tekstų: mano, skaitytojos, akimis, labai gerai rašo, bet neturi ką pasakyti. Čia redaktoriaus padėtis liūdnesnė. Deja, jis rašytojui ne patarėjas, tik apgailestaujantis priverstinis skaitytojas. Šnekutis savo tekstu liete liejasi į gimtąją literatūrą ir skaitytojo smegenis, bet su žiburiu nerasi ir nesuprasi, ko gi jis nori. Gyvenimas visiškoje demokratijoje laiduoja, kad žmogus gali bandyti atkreipti į save dėmesį kokiais tik nori būdais – deja, dažniausiai plika akimi matyti, kad teksto tikslas, ar viršuždavinys, yra būtent toks. Manau, tai lemia mus semiančias marias chamiškų, įžeidžiančių, skaitytoją niekinančių tekstų, esą kartais pasiteisinant, kad tai tik provokacija diskusijai kokiu nors rūpimu reikalu sukelti; tyčia rašoma nepraustaburniška kalba, panibratsku, kaip aš vadinu, tonu ir žodynu. Padėkite sugalvoti, ko tokiu atveju dera norėti redaktoriui.

Trečia.Valdas Papievis sako: „Man vertimas ir redagavimas šiek tiek panašu – tas pats balansavimas ant lyno.“ Taigi kaip elgiuosi gavusi redaguoti išverstą tekstą? Tai visai atskira daina – tuomet tenka žiūrėti ir rašytojo tikslo, ir to, kaip vertėjas suprato tą tikslą, ir labai objektyviai, iš šalies, trečia, o tikrai ne pirma ar antra, akimi žvelgti, pageidautina, ir įžvelgti, kaip vertėjui sekasi nepametant rašytojo tikslo perteikti tekstą lietuvių kalba. Akis tik trečia, tad visą laiką budi nepersistengimo cerberis, kita vertus, už galutinį tokio teksto variantą vis dėlto lieka atsakingas redaktorius, nors daugelis leidyklų – dėl man nežinomų priežasčių – knygos metrikoje jo pavardės nenurodo. Nebe sovietmetis, kai partijos bosai „rašė“ („vertė“) knygas, o redaktorius rašė ar vertė už juos. Tačiau dažnai tenka taupioms vertėjų honorarams leidykloms redaguoti tai, kas nevertėjų (vienas žodis) pridirbta. Jei būtų mano valia, įvesčiau kokį nors tikslų reglamentą, kuris leistų redaktoriui nesiimti vertimo, kuris apskritai neredaguotinas. Leidyklos gausiai samdo netikusius vertėjus, ir redaktorius tampa grandimi grandinės: netikęs vertėjas – neišmanantis godus leidėjas – redaktorius – skaitytojas – mūsų visų gadinamas literatūrinis skonis. Ne vienas labai jaunas žmogus manęs klausė: gal jūs išmanote apie literatūrą, pasakykite, ar šita knyga gerai parašyta, – jie neatskiria, nes nesusiformavęs joks literatūrinis skonis, ką ir kalbėti apie daugybės gerų tekstų skaitymo nulemtą nuovoką, leidžiančią intuityviai justi, ar patiekiama ne silkė su arbata, kaip sako rusai, o geras tekstas, kur, paprastai kalbant, žodynas ir žodžių išdėstymo būdas bent kaip nors siejasi su turiniu.

Tačiau vertimas – šventa misija, su juo redaktoriui dera dirbti to nepamirštant. Anot Vytauto Rubavičiaus, mums neegzistuoja kitų tautų kultūros, kol ji nesulietuvinama literatūroje, kitaip sakant – nėra išversta. Prastai moku lenkų kalbą, todėl nežinau, ar man patinka Česlovo Milošo poezija – nes nedaug pasitaikė skaityti tikrai stiprių jo eilėraščių vertimų.

Ketvirta.Kokia galėtų būti redaktoriaus vieta ir užduotis šiame geriausiame iš pasaulių – kultūroje? Nesu kalbininkė (nors dažnokai tuo kaltinama), tačiau kasdien turiu reikalą su kalbininkų veiklos vaisiais, taigi neišvengiu galvojimo, kaip redaktoriui įsiterpti tarp rašytojo ir mūsų visų mylimų draugų kalbininkų. Kasdien esu priversta turėti savo nuomonę dėl naujažodžių, tarptautinių žodžių ir lietuvių kalbos. Tekste „Naujieji beraščiai ar naujas raštas?“ „7 meno dienose“ į klausimą, kas bus mums ir lietuvių kalbai po kiek nors metų, rašytojas Andrius Jakučiūnas, be kita ko, sako: „nežinau, ar buvo kada lietuvių kalbai geresni laikai“, – ir aš manau taip pat. Dar jis sako, cituoju: „sudėtingesnis, agresyvesnis dalykas – paauglių mėgstamos santrumpos, angliški intarpai, tinklaraštininkų naujakalbė. Betgi įaugę į vartoseną jie labiau skurdina pačių tų jaunuolių mąstymą (nes kalbiniai gebėjimai yra mąstymo pagrindas), o ne kalbą apskritai, nes realybėje „bekalbė“ (bent kol kas) turi rimtą atsvarą – t. y. rašytinę, „aukštąją“, literatūrinę kalbą.“ Jau ilgai gyvenu, taigi matau, kokiu didžiuliu tempu kinta rašytinė kalba žiniasklaidoje ir literatūroje: ją kaip potvynis semia šnekamoji. Tiesa, ir šioji sparčiai ryškiai kinta – kaip kito visada, ir ne mūsų reikalas šios kismą dirbtinai stabdyti ar trukdyti. Betgi ar nenutiks dar kartą tai, kas jau buvo istorijoj: Vilnijos lietuviai virto sau tuteišiais, nes pamažu ėmė šnekėtis paprastąja (po prostu) kalba, tuo specifiniu rusų, lenkų, baltarusių ir lietuvių kalbų mišiniu, ir iki šiol niekas dorai nepaaiškino, kodėl lietuviai, aukštesnės kultūros žmonės, perėjo prie žemesnės kultūros kalbos (panašiai teigia dabar nebeatsekamas komentatorius).

Redaktorius yra viena iš nedaugelio profesijų, kur žmogus gali netapti bedarbiu tik tada, jei gyvuos jo kalba kalbančiųjų erdvė; gal dėl to, ir galbūt pasąmoningai, redaktoriai jautriau reaguoja į tarptautinius žodžius ar sakinių konstrukcijas, taigi mūsų reikalas pažiūrėti, ar pliūpsniais plintančios nelietuviškos žodžių darybos, sakinių sandaros konstrukcijos, sparčiai besidaugindamos, neima taip įsigalėti kalboje, kad nepastebimai, pamažu keičia mūsų mąstymą, pradedam galvoti angliškai ar rusiškai, ar dar kaip… ir nepastebimai sekinam savo tautybę. Manau, svetima sakinių sandara, arba sintaksė, daug pavojingesnė už svetimus žodžius, taigi leksiką. Remiuosi ir savo patirtimi: senais laikais, išvykusi studijuoti ir pagyvenusi pusmetį užsienio šalyje, grįžusi į mamos namus atsibudusi rytą pirmą sakinį ištariau anos šalies kalba. Supratau, kad sapnavau užsienietiškai. Išsibudinus apėmė nenusakomas siaubas nuo persmelkusio baisaus nesaugumo (juk mano vieninteliai absoliučiai saugūs namai žemėje – mano kalba).

Gal tokiais dalykais galima paaiškinti nuovargį ir isteriją, kuri ištinka mūsų išvažiavėlius rašytojus: tą jų vidinį riksmą nevalingai prarandant namų saugą, išsiveržiantį nepatenkintu ir mentorišku tonu rašomais tekstais – tokia šiek tiek žvėriuko laikysena: pulk, kol tavęs neužpuolė; galų gale mintyse, kartu ir tekste lieka tik trūkinėjančios kalbos struktūros ir kitakalbiai sapnai…

Kalbai, kaip ir viskam pasaulyje, dera keistis. „Delfio“ komentatorius nerimauja: mūsų raštui dar nėra 500 metų, o jau nebeturime 4 vietininko linksnių. „Eisiu namopi“ dar suprantam, bet suvokiam jau ne kaip vieną iš vietininkų. „Du litu“ ant ikikarinių pašto ženklų liudija, kad mažiau nei prieš dvi kartas turėjome ir dviskaitą. Jos nebėra. „Kuo skurdesnė kalba – tuo skurdesnis mąstymas. […] Kuo skurdesnis mąstymas, tuo primityviau jį galima išreikšti“, – sako tas ponas.

Šiais metais neteko būti „Santaroje“, tačiau savo minčių atgarsį radau ten Algio Mickūno skaitytame pranešime „Lietuviškos kalbos pasaulis“, dabar jau išspausdintame „Kultūros baruose“: apie „susitaikymą su savo tverties ribomis“, ir kad „žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo ribas ir jų paisydama veikia savo viduje. Ši veikla negali būti visiškai laisva, nes negalima peržengti natūralių savo ribų“; ir dar apie kalbą: ji „siekia dalykų dermės, laikosi pusiausvyros, skatina patirto pasaulio supratimą ir žmogaus susipratimą pasaulyje“.

Man apie kalbos ir lietuviškojo mąstymo, pasaulėvokos dalykus labai gražiai byloja žodis ąžuolas: visai kitaip jis skamba ir regisi lietuvio sąmonėje ir, spėju, netgi matosi akyse nei, pvz., ruso дуб зелёный ar anglakalbio oak.

Gal kam ir juokinga, bet redaktorius reikalingas kableliams sudėti. Čia tai jau tikrai. Štai populiariosios rašytojos tekstas:

D. Britanija su nekantrumu laukė šių vestuvių. TV transliuotojai skaičiavo milijonus potencialių žiūrovų, visuomeninės apklausos tyrė, kiek britų šias vestuves švęs namie surengtame vakarėlyje, kiek – senoviškoje, viduramžius menančioje gatvės šventėje, kai laukan išnešami stalai ir kaimynai, visa gatvė, linksminasi kartu – geria, valgo ir džiaugiasi, tetrūksta tik ant iešmo kepto jaučio…(„Lrytas.lt“ rašo Kristina Sabaliauskaitė.)

Čia mane drąsina Juozas Aputis. Perskaičiusi jo knygos „Vieškelyje džipai“ rankraštį, sulaukiau padėkos. Paklausiau – už ką, juk redaguoti tiesiog nebuvo ko, padėjau tik vieną kablelį. Jis atsakė: „Tikrai žinau, kad be to kablelio knyga būtų buvusi bloga.“

Penkta.Kaip redaguodama elgiuosi su žodžiais, naujažodžiais ir kalbos normomis? Nėra kur dėtis: kalba – redaktoriaus darbo objektas, įrankis ir metodas. Mes visi ištremti į kalbą, anot Arvydo Šliogerio. Valstybinės kalbos įstatymas liepia: „Lietuvos visuomenės informavimo priemonės, visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų.“ Toks įstatymas. Nežinau, ar kraštutinumas, kokio imamasi saugant kalbą Islandijoje, mums tinka ar yra įmanomas. Ten valstybė deda pastangų neįsileisti tarptautinių žodžių, atsirado ir sąvoka lingvistinis purizmas. Tikslas – atėjus į šalį kokiems nors naujiems, tam krašte nebuvusiems reiškiniams ar daiktams, pakeisti užsieninius žodžius kuriant naujus islandiškus, daryti juos iš senosios islandų bei senovės skandinavų kalbos žodžių šaltinių ir įtraukti į dabartinę kalbą. Stengiamasi archajinti kalbą ir tokiu būdu atgaivinti senąją sąmonę – islandiškąją mitologemą, tikintis, kad tai padės išlikti tautai. Šiuos dalykus aktyviai remia ir jais rūpinasi Islandijos vyriausybė. Atėjus į šalį naujam daiktui ar reiškiniui, liaudis siūlo žodžių variantus, šalies intelektualų grupė išrenka iš jų kelis, ir skelbiamas visų gyventojų referendumas tinkamiausiam žodžiui išrinkti. Lietuvoje tokius referendumus ne kartą įkūnijo kurie nors asmenys: kalbos filosofai A. Šliogeris, Arūnas Sverdiolas, poetai Sigitas Geda ir Albinas Žukauskas, kurio šimtmetis tuoj bus. Stebėtiniausiu būdu jų naujažodžiai ir kalbovaizdžiai prigijo ir dabar jų knibžda jau nebe tik filosofų ar rašytojų raštuose.

Aš visai nesutariu su kalbininkais, kuriems literatūroje kliudo kai kurie šnekamosios kalbos žodžiai, pavyzdžiui, tašė; rašytojai, jau netekę kantrybės, ima teisintis jau ir savo tekstuose:

Ta arabė ašarų sklidinom akim, sėdėjo ant suoliuko, kai pirmąkart pro ją bėgau per parką namo, suplukus lekuodama tempiau tašę (negali būt rankine vadinamas tarnybinis asiliukas, iškimštas atostogų rašinėliais, vadovėliais ir plakais teksto suvokimo testų – tašė tašiausia yra tas daiktas, dviejų vidutinio didumo moliūgų talpos)[…], – rašo Agnė Žagrakalytė.

Nekliūva man ir žodis šviežias kalbant apie, sakykim, mintį ar būseną atsikėlus iš ryto; nei rūbas ar rūbinė, nei netgi gerbūvis – tuos žodžius daugybė žmonių vartoja ir galvos nesuka, kodėl tada rašytojai negalėtų vartoti – žinoma, jei tekste reikia būtent tokio žodžio?

Gerai tai ar blogai, visi, taip pat ir redaktoriai, turi nemėgstamų ar mūsų klausą, žiūrą, logiką tarsi rėžiančių žodžių: man, pavyzdžiui, kliūva prisijungti – prie draugų būrio ar įsijungti į pokalbį; kliūva ir žodis švietimas (kodėl ne mokymas ar lavinimas, niekaip nesuprantu, gal kaip neaišku ir kodėl просвещение, – nors čia, kaip sakydavo Jonas Strielkūnas, nebe mūsų reikalas). Netinka man projektas, kai vartojama vietoj kūrinys, darbas ar sumanymas, ir vartotojas, kuriuo kažkodėl virto bibliotekos skaitytojas, ir jau visai nekas produkcija (vietoj kūryba). Betgi kitam nekliūva – jo valia…

Redaktoriui sunkiau, kai žinynuose „Pasaulio vietovardžiai“ ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kur ištiso instituto daugelį metų dirbėta prie vietovardžių lietuvinimo, jie dažnokai nesutampa, o juk redaktoriaus priedermė rasti vieną teisingą, kad susikalbėtume: kurio nors laikotarpio raštija bus paskaitoma, jei visi paprastai neinterpretuotinus dalykus – vietoves ar asmenvardžius – rašys vienodai.

Šešta.Apie redaktoriaus ir Kito santykius. Liūdnas tango, kai rašytojas su redaktorium nesusikalba, o tai, manding, dažniausiai vyksta dėl to, kad nė vienam nėra malonu, kai jis kritikuojamas, – juk negera, kai pataiso mūsų klaidas, parodo, kur akivaizdžiai suklydom; mintį, kad klystu, ne kiekvienam leista pakęsti, juolab jei koks nors kvailys, ne kūrėjas, klaidą pastebėjo. Blogai tada jaučiamės ir būtume šventieji, jei jaustumėmės gerai.

Šiuo atžvilgiu rašytojai būna dvejopi: vieni vis dėlto dėkoja už redagavimą, kiti keikia ir reaguoja į jį kaip į asmeninį įžeidimą. Tik mano patirties sąskaita negailestinga: dėkojo ir net žemai lenkėsi tie rašytojai, kurie, mano, skaitytojos, akimis, pasitaikė talentingesni, – tiesa, ir to redagavimo ten buvo nedaug. Jų dėkingumas man suprantamas: galbūt jie taip paniro į savo tekstą, kad tarsi nustojo jį matyti, – tam, anot jų, ir buvo reikalinga trečia akis.

Septinta– poezijos redagavimas, man tai įdomiausia patirtis. Ką gi, dėl poezijos aš, kaip skaitytoja, esu labai griežta, – nors čia labiau tiktų kitas žodis: poezija ar poezijos kūrinyje yra, arba „ji tuose pataluose nė nenakvojo“, anot Osipo Mandelštamo. O įdomumas toks, kad poezijos tekstas sako neišmatuojamai daugiau negu jo žodžiai ir kalba, taigi kalbos reikalas čia netrukdyti, o redaktoriaus – įsiklausyti, ar žodžiai (kableliai) netrukdo. Poetai mėgsta sakyti, kad ir jų poeziją kuria kalba, taigi kalba veikia poetinį kūrinį tarsi iš dviejų pusių, ir drįstu pabandyti nujausti, kaip tom dviem kalbos tėkmėm dera srūti, kad netrukdytų teksto poezijai. Kalba ryškiausiai mus skiria nuo kitos tautos, o poezijos kalba – paradoksalu – sieja: verčiamo poezijos teksto kalba taigi jau teka keturiomis kryptimis – ir čia, manau, visai nekenkia pažiūrėti trečia akimi. Beje, ir daugybė prozos tekstų yra gryna poezija: garbė rašytojams, kad 2000 m. PDR’e skyrė Gintarui Beresnevičiui Jaunojo jotvingio apdovanojimą – už poeziją eseistikoje; už tą patį nesidrovėčiau nulenkti galvą ir amžinatilsį Juozui Apučiui, ir gyviem sveikiem Rolandui Rastauskui, Danutei Kalinauskaitei, daugtaškis.

Aštunta. Kur link galėtų krypti žvilgsnis, jei darysime prielaidą, kad mums dar kas nors nuoširdžiai rūpi? Liūdnai pranašauju: prastai parašytų, neredaguotinų tekstų ir knygų daugės, ir kažin ar bėra kas tokį vyksmą sustabdytų, ko gero, lieka su tuo susitaikyti. Žurnalistikos studentams nebedėstoma ne tik literatūra, bet ir seniau dėstyta kalbos kultūra – jokia disciplina. Vidurinėje, ar, kaip dabar sakoma, pagrindinėje, mokykloje beveik nebemokoma apie literatūrą, juolab literatūros, tik apie vieną kitą rašytoją. Mokyklų programose neradau (gal neatidžiai ieškojau) dalyko pavadinimo „Literatūra“, ji tik minima skyrelyje „Kalba“; skyriuje „Meninis ugdymas“ yra pavadinimai „Teatras“, „Šokis“, „Dailė“, o literatūra į meninių reiškinių sąrašą nepatenka. Skaitytinos literatūros sąraše yra vienas kitas rašytojas, betgi prašoma skaityti tik pasirinktinai, pvz., poetų – po 1–2 eilėraščius, ir skaityti kūrinių ištraukas, nebūtina perskaityti knygą. Viliuosi, kad iš tikslių faktų nežinojimo šiek tiek sutirštinu, tačiau jei nebeperskaitai knygos, niekada neišmoksi ir neįgusi pasakoti, taigi kūrybiškai galvoti, ir štai jums gausi žurnalistinė literatūra, parašyta ne menine, o konstatuojamąja kalba; nebėra pasakojimo – išbaigto kūrinio, bet gausu tokių, kurie primena keturkampę taburetę su trim kojom (kitame mene man tai geriausiai iliustruoja Tado Gutausko „kūriniai“ – tarsi galima ir taip, bet ir skonio aiškiai trūksta, ir kontekste netinka, ir tiesmuka, ir net šventvagiška, kaip „Baltijos kelias“). Mano jautrią filologinę sielą sukrėtė neseniai patirtas nutikimas Poškos Baubliuose. Iš jaunųjų literatų seminaro pavėžėjom pakeliui abiturientę iš Merkinės. Pasiūlius užsukti pažiūrėti Poškos Baublių ji paklausė: „Ar tas Poška, pas kurį važiuojam, nėra koks nors „Dviračio šou“ Poškos giminė?“

Mąstome žodžiais ir sąvokomis, taigi kalba kuria ir mąstymą, o nebesant rišlaus pasakojimo (ne apie siužetą kalbu) slysta ir dryksta tas mąstymas, vietoj teksto tik nuoplaišos, nebesudarančios jokios logiškos nei darnios, nei prasmingos struktūros, ir pasaulio vaizdas, ir jo pajauta iširę į epizodus, ir gyvenasi kaži koks epizodinis-taškinis gyvenimas, nebelieka galimybės panirti į Kūrėjo pasaulį, kur viskas, kas yra, matyt, turi būti, ir viskas vyksta, kaip vykt privalo, anot poetės. Tada rašytojui atrodo nieko bloga pareikšti: „Gražus miestas. Jame kunkuliuoja taikus ir ramus gyvenimas“, arba „Šiuo metu politinėje vadovybėje atsirado nuomonė, kad įlipimas tik pro priekines duris varžo laisvę“, arba „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusi Honkongo gamta“.

Pasakojimas yra mąstymas struktūromis, jos susidarė protėviuose ir dar seniau. Pametus gebėjimą mąstyti rišliu pasakojimu ir išeina geriausiu atveju žurnalistinis stilius – daugybė rašytojų mano, kad trumpais sakiniais ir šešiolika žodžių „papasakoti“ lengviau, – ogi ne: kai kalba trumpa, į visas puses šiekštais styro nederantys žodžiai, mintis trūkinėja, tekstas atrodo išvargtas, tarsi ne savo valia rašytas. Redaktoriui tai labai gerai matyti: žmogus tarsi nori kažką pasakyti, bet neišmano kaip.

Struktūriškai mąstant užrašytas pasakojimas, – jis gali būti ir modernus, ir poetinis, ir užuominų bei nuotrupų sklidinas, – atrodo kaip išbaigtas kūrinys. Toks vientisas, išbaigtas literatūros kūrinys man yra visa Mariaus Buroko eilėraščių knyga „Išmokau nebūti“. Aukštasis pilotažas, tiesiog literatūra.

Ir devinta.Koks iš viso to malonumas redaktoriui? Ogi toks, kad protingas tekstas patį redaktorių redaguoja, taip kaip vertėją tikriausiai kuo nors ar kur nors verčia, kreipia, aš, kaip redaguojamoji, įgyju ne tik nuolankumo, bet ir drąsos bei palaikymo gyventi, – kaip ir kiekvienas skaitytojas. Dar, galvodama apie malonumus, guodžiuosi: kai kuri leksika juk nepasikeitė – J. Jablonskis už raštų kalbos taisymus buvo vadinamas kalbos susintoju, blusininku, suvalkiečiu autokratu. Todėl kone ironiškai skamba pamokslas Vertėjų sąjungos tinklalapy „Redaktoriaus darbas. Ko vertėjai tikisi iš redaktorių?“ Cituoju: „Puikiai rašyti – t. y. aiškiai, logiškai, tiksliai, gyvai, vaizdingai dėstyti mintis be gramatikos, skyrybos, rašybos, stiliaus klaidų – yra talentas, kuriuo apdovanotas retas žmogus. Bet klysti žmogiška; net genialų turinį kurdamas autorius kartais nekreipia dėmesio į formos smulkmenas. […] Net ir geriems vertėjams atsitinka praleisti kokį žodį, neteisingai suprasti jį dėl išorinio panašumo su kitu, nepastebėti savo […] klaidelių. Kita akis gali geriau pamatyti tai, ko nemato pats rašytojas ar vertėjas.“ Redaktoriui, regis, sunkiai įveikiama, todėl gal beprasmiška užduotis.

Taigi koks gali būti malonumas dirbti tokį beprasmišką darbą? Kiek redaktorių, tiek atsakymų – tiek skonių, stilių, išmanymo, vaizduotės ir t. t. Mano atsakymas: tikrai nelengva būti vienai iš tos kalbajobų padermės. Gal, kaip siūloma, ją tikrai reikia išnaikinti, – ir kasdien turėsime gausiai skaitymo malonumo, kokį dabar patiriame atsivertę kad ir tinklalapį „Lrytas.lt“.