Atsiliepimai spaudoje 2009

Literatūros forumo „Šiaurės Vasara 2009“ malonumai: taip ir ne

AKLAS „Žirklionis“

Rugpjūčio 20-23 dienomis Vilniuje ir Jurbarke jau aštuntą kartą vyko tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Šių metų forumo tema „Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“. Forume dalyvavo ne tik rašytojai, kritikai, bet ir literatūros mokslininkai, filosofai. Forumo seminaruose ir vakaro skaitymuose dalyvaus Lietuvos, Estijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos rašytojai ir literatūros kritikai.
Šiemet į Jurbarką tarptautinis literatūros forumas rašytojus, literatūrologus, kritikus, filosofus pakvietė didžiajam meistriškai sukurto teksto malonumui. Pasimaudyti tuose malonumuose nutarė ir portalo kamane.lt erdvėje tarpstantis Alternatyvios krypties literatūros aktyvus sujudimas (AKLAS) „Žirklionis“, kuriame dalyvauja nebrandaus amžiaus VU KHF literatūrologai. Apie „Šiaurės vasaros“ maudynes įspūdžiais dalijasi Mindaugas Grigaitis, Dovilė Paškevičiūtė ir Urtė Sakalytė.

Mindaugas: Stereotipiškai vasara – atostogų ir kelionių metas. Bet tiems, kurie negali gyventi be teksto teikiamų malonumų, tai dar ir nesuvaldomo skaitymo metas. Kasmet vykstantis tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“ turbūt ir taiko į tuos teksto maniakus, kurie savo „tekstiniais malonumais“ nori mėgautis ir dalytis net ir per vasaros atostogas. Turbūt mes taip pat esame beviltiški literatūros fanatikai, nes lengvai susigundėme intriguojančiu forumo organizatorių kvietimu patirti „didįjį meistriškai sukurto teksto malonumą“ :). Kaip puikiai žinome – atsidavus vienam malonumui atsiranda priklausomybės. Žodžiu, įkliuvome. Dabar turime tenkinti dar ir savo kritiško mąstymo instinktą ir apkalbėti, kokius malonumus ir nemalonumus patyrėme viename rimčiausių metų literatūros renginių, pagardintų savais ir tarptautiniais prieskoniais.
Iš tiesų kvietimas į teksto malonumo puotą gundė ir intrigavo, bet šių metų forumo pavadinimas „Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“ šiek tiek glumino. Sakyčiau, labai pretenzingai skamba. Kaip biblinis pažadas – ateikite ir mes atskleisime tikrąją literatūros esmę, išmokysime tinkamai ją vertinti. Tokios interpretacijų ribas brėžiančios formuluotės man tikrai nedvelkia jokiais malonumais. Arvydo Šliogerio ir Loretos Jakonytės pranešimų pavadinimai „Nykstančios literatūros (meno) prasmės“ ir „Ar dar tebėra literatūros vertinimo kriterijai“ dar labiau vertė susimąstyti: ar šis forumas iš tiesų kviečia patirti tą meistriškai sukurto teksto malonumą, ar tai tik dar vienas uždaras literatų bendruomenės pokylis, kuriame vėl teks svaigintis abstrakcijomis apie giliąsias literatūros esmes ir prasmes.

Dovilė: Labai jau hedonistinis tavo požiūris į literatūrą :). Tik malonumai tau terūpi. Aš į forumą keliavau be iš ankstinio nusistatymo ir naiviai tikėjausi, kad vis dėlto bus apsieita be didesnių ar mažesnių paverkšlenimų. Nors mano „tekstinių malonumų“, kaip tu sakai, poreikis turbūt yra mažesnis, bet nuo pirmo renginio „Havana Social Club“ taip pat jaučiausi suglumusi. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad nė vienas mūsų literatų elito susibūrimas neišvengia literatūros padėties dramatizavimo.

Urtė: Na, tiesa sakant, esu pabuvojusi ne viename „elitas džiaugiasi bei didžiuojasi savimi“ renginyje. Nuo „Žirklionio“ be galo mylimo „Poezijos pavasario“ :) iki įvairių literatūrinių vakarų. Galiu drąsiai sakyti – tokio „tekstinio malonumo“, kokį galime pamatyti begalinę erudiciją ir kūrybines galias demonstruojančių asmenų veiduose, mes patys turbūt niekada nepajusime.

Mindaugas: Nieko keista – mes, jauni ir nepatyrę, dar nepakilome į tokį aukštą intelektinį lygmenį, tad turime tenkintis tik žemesniais – visa ko neigimu, ironizavimu, nihilizmu ir t.t. :)

Urtė: Kad visai nejaučiu poreikio į tą jų lygmenį keltis. Greičiau tas vadinamasis elitas dažnai apeina ne patį maloniausią savikritikos lygmenį :). Užėjus į „Havana Social Club“, kur vyko atidarymo vakaras, nuo veido nenuslinko ironiška šypsena. Giedros Radvilavičiūtės ir Jūratės Baranovos įžanginės kalbos, o ypač tokie niuansai, kai grupė „Skylė“ pristatoma kaip egzistencinio metafizinio niekio metafora, įkvėpė mane skeptiškai vertinti kiekvieną būsimą sakinį ir nesileisti į palaimingą letargo būseną, kai mėgaujamasi tik įmantrių žodžių ir aukštų frazių pliūpsniais. Tik literatūros skaitymų ir muzikos sukurta atmosfera nuslopino skeptišką požiūrį ir leido mėgautis vakaru. Skaityti man patinka, o kai man skaito, patinka dar labiau. Jaukiai vilnijantis Danutės Kalinauskaitės apsakymas mane nuramino. O kadangi tikiu fonosemantika, garso galia žadinti pojūčius ir jausmus, man labai patiko Rimvydo Stankevičiaus dėmesys garsiniams niuansams. Į Jurbarką važiavau rami – meistriškai sukurto teksto malonumo tikrai bus. Bet kirbėjo ir nuojauta, kad bus ir nusivylimų.

Dovilė: Iš tiesų aš irgi jaučiau panašų konfliktą, kurį kėlė skaitymų keliami įspūdžiai ir komentatorių bandymai tuos įspūdžius vienaip ar kitaip aiškinti. Toks nejaukus kišimasis į asmeninį skaitytojo ir teksto santykį mane taip pat erzino.

Urtė: Atidarymo vakaras Vilniuje sudarė kokybiško ir gerai organizuoto renginio vaizdą, bet kai kas nors nuolat bando tau aiškinti tai, ką tu pats girdi ir jauti, tikrai nuteikia nemaloniai.

Mindaugas: Vadinasi, kritikai tokioms lepioms skaitytojoms kaip jūs tik trukdo? :)

Dovilė: Mes ne lepios, o tiesiog protingos skaitytojos :). Kritika nelygi kritikai. Kai kritikas ar interpretatorius išsako savo poziciją, bet palieka laisvės ir kitam skaitytojui, teksto malonumas nesugadinamas.

Mindaugas: Be abejo, sutinku. Mano nuostata: literatūra tiesiog reikia mėgautis, o kiekvieną bandymą ją aiškinti – kvestionuoti.

Dovilė: Man labiau patinka pirmoji tavosios nuostatos dalis. Taigi Jurbarke daugiau mėgavausi literatūros skaitymais, nei mintyse diskutavau su pranešėjais. Nors ir ne visi tekstai „užkabino“. Forumą Jurbarke pradėjusios Danutės Kalinauskaitės skaitomas tekstas nebuvo perdėm įmantrus, nereikėjo ir ypatingų galių jį suprasti, tarsi puslapiai iš dienoraščio moters, kuri ieškodama savęs gręžiasi į praeitį. Deja, po skaitymo jokio emocijų antplūdžio nesulaukiau, pamaniau, kad tekstas ne man :). O štai Donaldo Kajoko nebuvimas šiame forume mane nuteikė taip pat liūdnai, kaip ir Arvydo Šliogerio neatvykimas. Labai norėjau išgirsti, pamatyti ir vieną, ir kitą. Mano galvoje kirba tokia negera mintis, kad organizatoriai nebuvo galutinai su jais susitarę, o pavardės vis dėlto programą puošė ir masino tokius skaitymo maniakus kaip mes. Pirmojo vakaro akcentu man tapo „Atviras mikrofonas“, kurį pirmiausia užėmė nealkoholinį alų geriantis jaunatviškasis Kęstutis Navakas, o vėliau ne ką mažiau nuostabus ir jaunatviškas Antanas Jonynas. Pastarojo pakeliui į „Šiaurės vasarą“ tekstukas: „Šiaip jau man nefaina, nes kai pageriu, tai dažnai supainioju Šliogerį su Džegeriu.“ Būtent tokie šmaikštūs ir ironiški paskaitinėjimai bei pokalbiai po atviru dangumi visai nekaustė ir net pradžiugino.

Mindaugas: Tai vis dėlto meistriškai sukurto teksto malonumą pajutai. Aš, sėdėdamas Jurbarko krašto muziejaus balkone ir iš aukšto stebėdamas forumo vyksmą, gyvenau nuolatinėse vidinėse diskusijose.

Urtė: Profesinis įprotis? :)

Mindaugas: Tikiuosi. Nesinorėtų manyti, kad tai šizofrenija :). Tokie poetų pašmaikštavimai iš tiesų linksmino. Diskutavau ne su jais. Mintyse vyko įvairūs literatūrologiniai konfliktai. Gaila, kad neatvyko A. Šliogeris. Kaip sakė viena forumo organizatorių Rasa Drazdauskienė, jis greičiausiai būtų sugriovęs visas mūsų išankstines prielaidas ir nevykusius įsivaizdavimus apie literatūrą. Man, atvažiavusiam su daugybe nihilistinių, antimetafizinių prielaidų, tikrai reikėjo tokio spyrio arba bent antausio. Gaila, kad jo negavau. O negavęs – buvau pasmerktas vidinėms diskusijoms. Nežinau, kaip jums, bet L. Jakonytės forume skaitytas pranešimas man šiek tiek konfrontavo su literatūriniame vasaros seminare „Literatūros salos 2009“ jos skaitytu pranešimu. „Salose“ ji gana atsargiai pripažino, jog kanonas yra reliatyvi sąvoka, o čia vėl grįžo prie „tikrųjų“ literatūros vertinimo kriterijų klausimo. Pripažįstama, kad literatūra yra per daug įvairi, todėl visi kūriniai negali būti vertinami vienodai. Bet jau pats klausimo kėlimas man dvelkia tikėjimu, jog egzistuoja amžini, istorijos tėkmėje nekintantys literatūros vertinimo kriterijai. Gal tiesiog šio klausimo nebereikėtų kelti, nes tokie apmąstymai nieko nauja nepasako – tik dar kartą liūdnai konstatuoja, jog populiarioji literatūra plinta, o elitinė įdomi tik literatūros bendruomenei.

Dovilė: Oho, tikrai tave kankino dideli prieštaravimai – vos gavę progą įsitraukti į mokslinę diskusiją, iškart išsiliejo stichišku sąmonės srautu :). Iš tiesų pritariu, kad tas klausimas erzina. Jo kėlimas nebereikalingas. Patį skaitymo malonumą skirtingai supranta ir patiria paprasti skaitytojai ir profesionalūs kritikai arba akademikai.

Mindaugas: Juk visais laikais buvo populiarioji literatūra, skirta masėms, ir vadinamoji elitinė, rašoma intelektinių malonumų ieškotojams. Neįsivaizduoju, kaip masės galėtų perimti akademikų literatūros vertinimo kriterijus ir šlovinti jų sudarytą kanoną. Populiarioji literatūra turi savo specifiką, o profesionalioji savo. Taigi ir vertinimo kriterijai negali būti tie patys. Turbūt čia toks literatūros mokslininkų ir profesionalių rašytojų kompleksas: mes taip stengiamės ginti profesionalumą, o niekas mūsų už tai nevertina, tad bent tarpusavyje pasidalykime savo liūdesiu.

Dovilė: Sutinku. Nieko nauja mums nepasako ir tai, kad šiuo metu vyrauja grafomaniškas įsitikinimas, jog rašytoju gali būti bet kas, kad literatūrinėje plotmėje vyrauja komercija. Juk dabar kiekvienas stengiasi užsidirbti. Nemanau, kad populiariosios ir lengvos literatūros mėgėjai mielai ir noriai pultų skaityti kokį filosofinį veikalą. Nežinau, kaip jus, bet mane nustebino, jog L.Jakonytė citavo Vilį Normaną. Arba man buvo aptemusi sąmonė, arba tai nebuvo pokštas, kai tekste kaip vienas iš argumentų nuskambėjo: „Gera literatūra niekam neįdomi.“ Citatos autorius – V. Normanas.

Mindaugas: William Norman :).

Dovilė: A, tiesa, juk jis amerikiečiu žadėjo patapti :). Tik pranešimo autorė turėjo aiškiau akcentuoti, kad paties W. Normano kuriamų tekstų kokybė verčia abejoti jų profesionalumu.

Urtė: Švelniai sakant :). Iš tiesų, klausantis šio gana manieringo, tą elito vakarėlių atmosferą puikiai atitinkančio pranešimo, mane vis smaugė pikta mintis, kad vis dėlto vienas iš autorės diegiamų geros literatūros kriterijų yra priklausymas Rašytojų sąjungos „klanui“. O vėliau išsakyta mintis, kad tie kriterijai turėtų būti tam tikras susitarimas, kelia klausimą: ar tikrai ta grupė akademikų, kuri turi susitarti, pasižymi tokiu rafinuotu skoniu, kad gautų galią pasakyti, kas yra menas. O tas modelis utopinės visuomenės, kurioje visi žmonės būtų be galo išsilavinę ir skaitytų tik gerą literatūrą, yra turbūt tiesiog amžinas „prakeikto idealisto“ bruožas, nesvetimas ir man pačiai. Ir išgelbėtų mus tik kraštutinės priemonės: literatūros cenzūra ar spaudos draudimas, nes kokia pasiūla – tokia ir paklausa, o vėliau ir visokias „staseles“ (taip viename iš pranešimų buvo vadinamas mažiau išsilavinęs skaitytojas) tektų naikinti. O tai esant demokratinei santvarkai, deja, neįmanoma :).

Mindaugas: Po tokio tavo atvirumo ir aš noriu išpažinti savo nuodėmę. Kartais jaučiu tokį pilką liūdesį dėl to, kad štai stengiuosi ginti profesionalumą, bet neišsilavinusioms masėms visiškai nusispjaut; o mano balsas skamba tik kaip džeržgiantis šauksmas tyruose :).

Urtė: Tai gal mums abiem derėtų prisidėti prie to verkšlentojų choro, kurį patys ką tik kritikavome? :)

Mindaugas: Geras patarimas, bet gal pasilikime „Žirklionyje“ :). Iš tiesų šiame pranešime labai dažnai buvo vartojama sąvoka „mums“, ir ji tarsi skambėjo kaip kvietimas jungtis į tą chorą. Turbūt ja buvo norima pasakyti „literatų bendruomenė“. Bet kažkaip nejauku darosi girdint, jog mes visi esame vienodais kriterijais mąstančių individų gentis. Nesinori tikėti, kad tie „mes“ esame tokie vienodi. Džiugu, kad neraginama vienytis aklai kanono gynybai, bet liūdna, kad visi literatūros mokslininkai ir mėgėjai laikomi vienodai mąstančia ir jaučiančia gimine. Nepatraukliai atrodo toks kolektyvizavimasis.

Dovilė: Man apskritai atrodo labai baisus tas literatūrinės visuomenės susireikšminimas. Rodos, kad tik štai tokie žmonės skaito rimtą literatūrą, ja domisi, kad tik jiems kyla metafizinių ir egzistencinių minčių, todėl jie susirenka jomis pasidalyti. Nemėgstu tokio povų parado, kuriame siekiama kuo daugiau cituoti Nyčę ar kokį kitą didį ir protingą dėdę.

Mindaugas: Todėl mane ir nudžiugino vietomis L.Jakonytei oponuojantis Solveigos Daugirdaitės pranešimas „Bandymas įsivaizduoti, kuo mes esame įdomūs“. Mintis, kad nėra nekintančių literatūros vertinimo kriterijų rodo, jog vieningos literatūros mokslininkų genties vaizdiniai nėra visuotini. Žaismingai pasakodama, kaip sudarinėjo latvių skaitytojams skirtą lietuvių prozos antologiją, S. Daugirdaitė kartu kritiškai vertino ir neginčijama verte vainikuojamus mūsų klasikus. Iš tiesų – jeigu užsieniečiams kaip XX a. pradžios prozos pavyzdį pateiksime Jono Biliūno „Brisiaus galą“, o XX a. pabaigos – J. Apučio „Šūvį po Marazyno ąžuolu“, visa lietuvių tauta tikrai atrodys kaip kaimiečiai šunžudžiai :). Geriau pamąstę, rasime ir komiškesnių kombinacijų. Gerai, kad bandydami įsivaizduoti, kuo gali mūsų literatūra būti įdomi kitiems, kritikai gali ne tik aklai žavėtis, bet ir žaismingai pašiepti šventais stabais laikomus mūsų klasikus, ir supranta, kad į mūsų kanoną įtraukiami tekstai nebūtinai turi mūsų literatūrą reprezentuoti kitos istorinės ir kultūrinės patirties skaitytojams.

Dovilė: Labiausiai įsiminė S.Daugirdaitės pasakymas, jog mūsų nuostatą, kad Maironis yra vertybė, greičiausiai suformavo damos, kurių salonuose poetas joms rašė :) Ir tikrai, sveikos ironijos sau ir savo krašto literatūrai jos pranešime netrūko.

Mindaugas: Smagu, kad ne visiems pranešėjams ir klausinėtojams norėjosi sugrąžinti prarastą kokybę tradiciniais būdais, t.y. dar kartą atgauti universalius literatūros vertinimo kriterijus. Giedrė Šmitienė, kalbėdama, kaip Merleau-Ponty atkrito geros literatūros klausimas, padarė labai panašią išvadą, kaip ir S. Daugirdaitė. Ji teigia, kad nėra nekintančių literatūros vertinimo kriterijų. Iš tiesų juk tiesa, kad literatūros, ir apskritai meno, vertinimo kriterijai yra kintantys. Jie priklauso nuo konkrečios istorinės ir kultūrinės situacijos. Juk geriausi atitinkamo laikotarpio kūriniai yra tie, kurie geriausiai atspindi to laiko dvasią, vadinamąją Zeitgeist (demonstruoju savo erudiciją ir vartoju Nyčės terminą).

Urtė: O, jau prasideda vakaras „elitas džiaugiasi bei didžiuojasi savo erudicija“ :).

Dovilė: Ar tik nesi užsislaptinęs ir itin susireikšminęs povas? Vaje, kokia graži uodega. :)

Mindaugas: Labai dėkoju už ironiškas replikas, bet jums leidus aš pratęsiu šią erudicijos demonstraciją :). Tarkim, kas nors XXI a. parašytų kokią nors į „Metus“ panašią poemą.. Tokios pačios tematikos, stilistikos, eilėdaros ir t.t. Tai būtų anachronizmas. Bet K.Donelaitis taip pajautė savo laiką ir surado tokią kalbą tam laikui įkūnyti, kad iki šiol gali būti vertinamas kaip „pavyzdinis poetas“. Tačiau pagal tuos kriterijus, pagal kuriuos mes vertiname „Metus“, negalime vertinti šiuolaikinės literatūros, nes laikas absoliučiai kitas. Taigi kriterijai nėra sustabarėję, jie kinta, nuolat turi atsinaujinti.

Urtė: Man rodos, kad ta išvada, prie kurios galiausiai priėjai, ir buvo pagrindinė G. Šmitienės pranešimo mintis, jog universalūs kriterijai yra sąlyginiai, o kanonų sudarymas beprasmis. Bet vis tiek įdomu buvo stebėti tokią tavo išminties demonstraciją, nors ne visai ji buvo reikalinga :).

Mindaugas: Luktelkite, tuoj nurimsiu :).

Dovilė: Gerai, o aš tuo tarpu paverkšlensiu :). Svečiai iš užsienio pristatinėjo išskirtinius savo šalies rašytojus, bet nuliūdino tai, kad galbūt taip ir liksime išklausę 20 minučių pranešimą apie vieną ar kitą nepakartojamą savo stilių sukūrusį rašytoją, o perskaityti jų knygų neturėsime galimybės, nebent išmoktume norvegiškai ar švediškai. Užsienio kritikų pranešimai buvo visai kitokie nei lietuviškieji. Dauguma lietuvių kritikų vis aitrina žaizdas. Jau tikrai pabodo klausytis apie tai, kas lietuvių literatūros padangėse yra didelė, didesnė ir pati didžiausia problema. Ištisa problemų hierarchija. Kodėl negalima visko supaprastinti ir tiesiog imtis pačios literatūros, o ne kažkokių abstrakcijų? Tarkim, dano Dago Heede‘o pranešimas apie undinės uodegą kaip transseksualumo ženklą man nesukėlė jokio pasipiktinimo ar sąmyšio galvoje, kaip tai miniai, sėdėjusiai apačioje po balkonu. Kodėl negalima tokia interpretacija? O štai Lietuvos literatų elitui toks Hanso Kristiano Anderseno „Undinėlės“ paaiškinimas pasirodė vulgarus ir nepadorus. Mano manymu, tai parodo, jog jie laikosi įsikibę tų savo sustabarėjusių, konservatyvių vertinimo kriterijų.

Urtė: Na, juk neimsime taip greitai ir neišlipsime iš „milžinąžuolų liūno“ :). O ir kančios eskalavimas mūsų mentalitete per tvirtai įsišaknijęs. Kad ir kaip lengva ir smagu buvo klausyti suomės Sirkes Happonen pranešimo apie muminukų choreografiją, man ir pačiai sunku įsivaizduoti, kad aš imčiau ir parašyčiau kokį kursinį tokia tema. Per mažai tragizmo, mirties ženklų ir tautiškumo. Ir iš klausytojų šypsenų buvo matyti, kad jie nevertina šio pranešimo kaip turinčio literatūrinį svorį, o iš klausimų atrodė, kad ir kūrinio neskaitę :).

Mindaugas: Nors aš vaidinu postmodernsitą, bet iš tiesų mano mąstymas yra gana struktūrinis. Jis labai mėgsta įvairias struktūras ir situaciją palengvinančias opozicijas:) Taigi viena didžiausių mano vidinių diskusijų ir buvo lietuvių ir užsienio kritikų idėjų skirtumai. Kol lietuviai tiesiogiai ir netiesiogiai ginčijosi, kokius kriterijus nustatyti, kad būtų surasta prarandama kokybė, užsieniečiai tokio klausimo net nekėlė. Man įstrigo menka (nors gal ir ne tokia menka) detalė. Norvegas Trondas Haugenas, danas Dagas Heede‘as ir švedė Annina Rabe – visi savo pranešimuose viena ar kita forma išsakė mintį: „Ir šioje vietoje mes privalome dėti kabutes.“ Pats forumo pavadinimas („Literatūra be kabučių“) skamba kaip naivi ambicija susigrąžinti tą metafizinį matmenį, kuris leistų „be kabučių“, tai yra kažkaip betarpiškai, susieti literatūrą ir gyvenimą. Bet minėtieji svečiai, galbūt visai to nenorėdami, paneigia tokią forumo organizatorių viltį. Dabar mintyse lygindamas lietuvių kritikų pasisakymus su užsieniečiais, noriu kelti tokią hipotezę: kol „modernieji lietuviai“ vis dar įnirtingai blaškosi po metafizines erdves ieškodami nepaneigiamų paralelių tarp literatūros ir gyvenimo, „postmodernieji skandinavai“ jau susitaikė su tuo, kad literatūros be kabučių būti nebegali (juk ir mes, žirklioniečiai, labai mėgstam daug ką dėti į kabutes :)). Pati pretenzija į metafiziką jau reikalauja, kad būtų dedamos kabutės. Jeigu gerai pamenu, Annina Rabe, kalbėdama apie švedo Magnuso Hedlungo komizmą, aiškino terminą „patafizika“. Jeigu neapgauna mano filosofijos išmanymas, patafizika ir yra pseudofilosofinė sąvoka, sukurta kaip termino metafizika parodija, kaip pasišaipymas iš visų ambicijų atskleisti už fizinės tikrovės esančias aukštesnes esmes ir prasmes. Ši kritikė ir pabrėžė, kad kalbant apie patafiziką ar metafiziką kabučių išvengti neįmanoma, nes viskas yra per daug neaišku.

Urtė: Tai gal įdedam visą straipsnį į vienas dideles kabutes – bus mažiau nesusipratimų :).

Mindaugas: Kad vienų gali ir neužtekti :). Bet panašią mintį pasakė ir Trondas Haugenas. Jis apie literatūrą kalbėjo visai iš kitos perspektyvos. Literatūra jam – tai socialinis instrumentas. Marksistinis socialistinis požiūris. Nenuostabu, kad jis ir kalbėjo apie kairiųjų pažiūrų rašytoją Dagą Solstadą. Žvelgiant iš socialistinės pozicijos, literatūra taip pat visada sutraukiama į kabutes, nes yra socialinis instrumentas. Juk marksistams, kiek žinau iš savo pseudofilosofinių žinių bagažo, kultūra yra prievartos mechanizmas. Taigi bet koks kultūros produktas (ir literatūra) yra dirbtinas tvarinys, kuris negali įkūnyti pačios tikrovės – tik ją simboliškai pavaizduoti. O bet koks simboliškas vaizdavimas jau yra sutraukimas į kabutes. Beje, užbėgdamas įvairiems kaltinimams už akių, priminsiu, kad tai nebuvo pagrindinė šio pranešimo tezė. Nebuvo tikslo skleisti socializmą. Pagrindinis objektas buvo minėto rašytojo stilius, kuris, pasak prelegento, yra savitas, originalus ir neatkartojamas. Mums turbūt pasirodė keistas toks metafizinius svaičiojimus ignoruojantis socialistinis požiūris į literatūrą. Bet ir literatūra, turinti socialistinį polėkį, kaip bent jau mane įtikino Trondas Haugenas, nebūtinai yra prasta. Metafizika nėra kažkoks amžinas, literatūrą maitinantis šaltinis, kurio sroves ir sroveles mes turime justi kiekviename kūrinyje. „Gera literatūra“ pirmiausia yra meistriškai valdoma kalba. O gal toks nerimstantis metafizikos ilgesys – posovietinio bloko literatūros bruožas? Juk estas Berkas Vaheris, pristatydamas Nikolajaus Baturino darbus, taip pat kalbėjo apie „kosmosą“ ir „visatos paslaptis“. Kita vertus, Sirke Happonen iš Suomijos neakcentavo, kad būtina literatūrą dėti į kabutes. Bet ji nekalbėjo ir apie būtinybę nuolat brėžti paraleles tarp literatūros ir metafizikos. Galbūt vis dėlto tai tikrai Baltijos bloko sindromas – literatūrą regėti kaip aukštesnių jėgų veikimo lauką, nuolat glaustis prie didžiųjų pasakojimų. Na, čia tokia mano asmeninė prielaida.

Urtė: Nedrįsčiau taip drąsiai kalbėti apie visą Baltijos bloko literatūrą, nes, be pasakų, gal nelabai ką ir esu skaičiusi. O ir estai jau labiau suomiai :).

Dovilė: Pritariu Urtei. Nemanau, kad reikia viską taip apibendrinti: jei lietuvis, latvis ir estas susitikę ėmė ir pagalvojo panašiai, tai nebūtinai reiškia, kad tai bendras tautų bruožas. Aš viliuosi, kad tai tiesiog netyčiom susitikę panašūs mąstymai, o tie kiti palikti už borto. Manau, ir Latvijoje bei Estijoje literatūra taip pat yra per daug įvairi, kad galėtume ją taip suniveliuoti.

Mindaugas: Reikia sutikti, kad tokiai mano hipotezei paremti reikėtų daug giliau pažinti kaimynų literatūros procesus.

Dovilė: O gal tu tiesiog esi tas tipiškas „šiuolaikinis Lietuvos intelektualas“, kuriam Vakaruose viskas gražiau nei tėvynėje? :)

Mindaugas: Baikit įžeidinėti :). Visos mano kalbos apie simpatijas „postmoderniems skandinavams“ ne todėl, kad su Trondu Haugenu kartu gėriau alų. Tai, kad mes kalbėjomės, dar nereiškia, kad prašiausi būti iškviečiamas iš Baltijos provincijos į progresyvesnę Norvegiją ir ten gauti intelektualiojo bėglio statusą :).

Urtė: Tai apie ką jūs kalbėjot?

Mindaugas: Kol jūs žaismingai sukotės Kęstučio Navako vinilų muzikos sūkuryje, mes kalbėjome apie kanono problemą. Buvo smalsu, ar Norvegijoje ši problema aktuali. Jis sakė, kad ten nekalba apie kanono gynybą, tiesiog diskutuoja dėl jo veikimo. Jo žodžiais, kanonas yra gerai, nes pasako, ką tu turėtum perskaityti, kad išmanytum savo literatūros tradiciją. Blogai tada, jei kanonas tampa stabu, kuris užgniaužia bet kokią diskusiją. Turbūt ir Lietuvoje situacija panaši – akla kanono sargyba, man atrodo, baigiasi, gal jau prasidės rimtos diskusijos?

Dovilė: Labai tikiuosi :).

Mindaugas: Iš smalsumo klustelėjau, ką jis žino iš lietuvių autorių. Na, čia iš tos serijos – pabandykime išgirsti, argi mes įdomūs esam? Nenustebino atsakymas, kad nieko. Paskui suskubo švelninti situaciją, pasakė. kad jam labai patiko Donaldo Kajoko „Kazašas“, kurio anglišką ištrauką jis skaitinėjo.

Urtė: Ir kaip sekėsi sutarti šiuo klausimu? Kiek žinau, tavo požiūris, diplomatiškai sakant, kitoks?

Mindaugas: Na, bestuburis tai nesu. Pasakiau, kad šioje vietoje mūsų nuomonės skiriasi. Tik gailiuosi, kad neišreiškiau savo nuostabos, kaip tokia pagal visus buržuazinio modernistinio romano kanonus parašyta knyga patraukė šiuolaikinio socialisto dėmesį. Bet jis tikrai buvo labai sužavėtas tos ištraukos ir vylėsi, kad „Kazašas“ bus išverstas bent į anglų kalbą.

Dovilė: Įdomu, kokį kūrinį siūlytų išversti apie Hanso Kristiano Anderseno „Undinėlės“ transseksualumą kalbėjęs D. Heede‘as?

Mindaugas: Nežinau. Negėriau su juo alaus. Man niekaip nebūtų atėję į galvą „Undinėlę“ tyrinėti kaip homoseksualaus autoriaus parašytą transseksualumo alegoriją. Jo pranešimas priminė tipišką postmodernų ironišką kalbėjimą, kuriuo siekiama provokuoti klausytoją. Daug pajuokavimų, originalių iliustracijų (Andersenas norėjo įskaudinti savo draugo, kurį mylėjo, sužadėtinę, paprašydamas jos perduoti jam, kad jis jį myli :)). Tik kartais tas žaidimas tapdavo tipišku dekonstrukciniu žaidimu, kuris toks subjektyvus, kad kitam sunkiai suvokiamas. Man atrodo, kad šitas pranešėjas mažiausiai liko suprastas. Bet patiko pats bandymas atvirai iš šmaikščiai kalbėti apie žinomą kūrinį ir mums beveik nežinomos perspektyvos. Ir, jeigu neklystu, kalbėdamas apie lyties kategorijas jis pabrėžė, kad čia mes turime dėti kabutes. Kaip aš suprantu tokią mintį, sąvokos vyras ir moteris be kabučių gali būti rašomos tada, kai žymi biologinį lyties skirtumą, bet kai kalbama apie „vyriškumą“ ir „moteriškumą“, kabutės yra būtinos. Todėl ir G. Radvilavičiūtės replika, kad D. Heede‘o interpretacija yra per daug vulgari, man nuskambėjo keistokai. Turbūt ne veltui pranešime danas patraukė mus per dantį dėl naujojo cenzūros įstatymo. Atrodo, kad dar labai jautriai reaguojama, kai kalbant apie literatūrą peržengiamos įprastos seksualumo traktavimo normos. Šiuo atveju pranešimas gal buvo keistas, silpnai argumentuotas, bet nemanau, kad vulgarus.

Urtė: Vis dėlto aš sutinku su G.Radvilavičiūte, kad toks požiūris siaurina interpretacijos galimybes. Tokia prielaida galbūt ir įdomi, bet galėtų būti rimčiau pagrįsta psichologiniu pagrindu nei literatūriniu. Juk ir „Bjaurųjį ančiuką“ galime laikyti plastinės operacijos metafora. Bet tai geriausiu atveju tiktų grožio klinikos reklamos kampanijai. Turbūt ir aš turiu kompleksą ieškoti gilios, gilesnės ir giliausios prasmės ar vertės :).

Dovilė: Bet net ir už šią keistą ir savotiškai įdomią „Undinėlės“ interpretaciją labiau nesuprastas liko Gabrielės Gailiūtės teiginys, jog mūsų literatūra yra labai skurdi ir prasta. Išdrįsti išsakyti tokią radikalią mintį lietuvių literatūros elitui tiesiai į akis – be galo įžūlu. Bet drąsos neužtenka, dar reikia ir argumentų. O jų neišgirdome. Visai suprantamas R. Stankevičiaus piktoku tonu išrėžtas klausimas – kokiais kriterijaus remiantis galima konstatuoti šiuolaikinės mūsų literatūros skurdą? Na, Gabrielė yra vertėja, verčianti daugumą knygų iš anglų kalbos į lietuvių, tai gal nereikia pykti ant žmogaus, kad jam nebelieka laiko paskaityti lietuviškos literatūros? Jos pranešime tarp įvardintų mėgstamiausių knygų, jei manęs neapgauna atmintis, buvo tik viena lietuviška – elementorius „Saulutė“, iš kurio ji ir išmoko skaityti. Galbūt ši neįmantri ir paprasta knygutė ir įskiepijo tokį neigiamą požiūrį į lietuvių literatūrą, privertė tapti amerikietiškosios kultūros garbintoja (tą ji pati paviešino). Vis dėlto pritrūko argumentų įtikinti auditoriją, kad toji mūsų literatūra prasta, todėl visą likusį forumo laiką jai tikrai netrūko dėmesio. O ji, kaip užsikirtusi plokštelė, ir toliau visus bandė įtikinti savo teisumu :). Gal kitą kartą ir mums reiktų drėbtelti kokią intriguojančią nesąmonę, kad sulauktume bent šiek tiek dėmesio?

Mindaugas: Tikrai argumentacijos būdas buvo įdomus – paremtas metafiziniais nutylėjimais :).

Urtė: Šaukštas deguto elito puotos statinėje. Tai buvo visiškas nesusipratimas, rodantis, kad ir labai paviršutiniškai suvokiant literatūrą galima netyčia imti ir parašyti kokį pranešimą. Vienu metu net pagalvojau, kad tai labai jau subtilus pokštas :).

Mindaugas: Man panašias dvejones kelia ir internetinės žiniasklaidos atstovo balsas.lt svetainės redaktoriaus Arūno Brazausko mintis, kad „Gutenbergo galaktika“ nuskęs, t.y., ateityje literatūra ir žiniasklaida persikels tik į virtualiąją erdvę. Šios minties radikalumas siejasi ir su kito forumo dalyvio Sauliaus Norvaišo kvietimu intelektualus „tinklintis“, nes Lietuvos vidurinioji klasė ne tokia „užtinklinta“, kaip Vakaruose. Sakyčiau, perdedama virtualios erdvės svarba. Virtuali žiniasklaida ar literatūra elektroninėse laikmenose yra puiku, lengvai ir greitai prieinama, suteikia galimybę skaitytojams reikšti savo nuomonę, kuriamas interaktyvus ryšys, tačiau apokalipsiniai gąsdinimai, kad artėja knygos mirtis arba kad nepakankamai „užsitinklinę“ liksime provincija, sakyčiau, per daug drastiški.

Urtė: Man ši miglota mintis panaši į fantastinį Ray Bradbury romaną „451 Farengeito“, kuriame pasakojama, kad ateityje visos knygos bus deginamos, o ugniagesiai bus kviečiami ne gesinti, o – deginti dar paslėptų bibliotekų. Romanas keistas ir ne visai argumentuotas, kaip ir skaitytas pranešimas.

Dovilė: Susilaikau nuo komentarų. Nuoširdžiai sakau, kad A. Brazausko pranešimo suvokti ir įveikti mano smegenims nepavyko. Bet dėl to nejaučiu gėdos, nes tokį nuoširdų atsiprašymą girdėjau ne iš vieno klausytojo lūpų. Gaila, kad taip ir neišdrįsome su Urte paklausti, kodėl rojuje nėra interneto ir iš kur A.Brazauskas tai žinąs :).

Mindaugas: Bet galbūt tiek A.Brazausko, tiek S.Norvaišo perspėjimai yra pagrįsti. Juk „Žirklionis“ irgi yra absoliučiai virtualus darinys.

Dovilė: Na, mes atliepiame „tinklinimosi“ tendencijas, bet knygų ir plunksnų kol kas neketiname atsisakyti. Man įdomus kitas dalykas. Nors A. Šliogeris neatvyko, bet vis tiek galėjome išgirsti filosofo požiūrį į literatūrą. Ar Jūratės Baranovos bandymai atverti kelias Edgaro Allano Poe perskaitymo strategijas leido į šį autorių ir apskritai literatūrą pažvelgti kitaip, iš filosofinės pusės? Man susidarė įspūdis, kad norima prijaukinti per daug teorijų. Lacanas, Froidas ir kiti, bet visos strategijos veda prie tos pačios išvados, kad Poe kūryba yra iki galo neperskaitoma, per daug paslaptinga.

Urtė: Pranešimas buvo labai paprastas. Tai mane nustebino po šios filosofės kalbų per atidarymo vakarą Vilniuje. Bent jau man Poe apsakymai kelia instinktyvų siaubą ir baimę. Bet jei skaitysime jo tekstus ne dėl skaitymo malonumo, o ieškodami formulės, kaip autoriui pavyksta sukurti tokią atmosferą, t. y., jeigu ieškosime siaubo kūrimo strategijos ar logikos, kažin ar bus labai baisu. Juk bijome to, ko nesuprantame :).

Mindaugas: Man nuo bandymų vis iš kitos pusės prieiti prie tos pačios tiesos (neperskaitomos, per daug paslaptingos) nuolat kirbėjo mintis: su visa derama pagarba, profesore, juk tai mes ir girdėjom, ir patys skaitydami patyrėm... O ar jums panašaus, monotoniško kartojimosi įspūdžio nekėlė ir Tomo Daugirdo mintys apie nepakankamą kultūros ir literatūros finansavimą? Skundų ir paverkšlenimų šia tema mes daug girdėjome. Gera dar kartą jais pasidalyti su savo bendruomene, bet ar ne metas patiems intelektualams, užuot graudenus, pradėti kurti ir siūlyti savas, aiškiai suformuotas ir apgalvotas kultūros finansavimo strategijas?

Urtė: Gal ne intelektualai tas strategijas turėtų kurti, nes kas ten išeis :). Bet ši tema, manau, neišsemiama, todėl ir pranešimų, ir pasisakymų ja visada bus.

Dovilė: Bet jų retorika turėtų keistis.

Urtė: Tiesa, Rūtos Kačkutės pranešimas apie Metų knygos rinkimus gali būti vertinamas kaip kultūros politikos gerinimo strategija. Gaila, kad jis labiau priminė savo akcijos reklamą, nei siūlė kokius nors įdomesnius knygų leidybos ar skaitymo skatinimo projektus.

Mindaugas: Ką gi, lieka tik apibendrinti. G. Radvilavičiūtė prasitarė, kad gali būti, jog šis „Šiaurės vasaros“ forumas yra paskutinis. Organizatorė sakė, kad jau jaučiama, jog pamažu blėsta forumo energetika. Ar jūs jutote silpstančius forumo energetinius laukus?

Dovilė: Kadangi šiame forume dalyvavau pirmą kartą, didžiulės energetinės skylės nejaučiau :). Bet jeigu metai iš metų nesikeičia forumo braižas, jei jis visą laiką vyksta pagal tą pačią sistemą, be abejo, anksčiau ar vėliau jis išsisems.

Urtė: Inercijos pojūtis buvo. Matyt, organizatoriams tikrai reikės ieškoti naujų būdų jį gaivinti.

Mindaugas: Man buvo įdomu stebėti akivaizdžius ir neakivaizdžius interpretacijų konfliktus, nors galėjo jie būti ryškesni, be įvairių nutylėjimų :).
Tegul neužpyksta tie, kuriuos išdrįsome kritikuoti, bet „Žirklionis“, tas įžūlusis virtualioje tikrovėje tarpstantis perfekcionistinis monstras, viską akylai stebintis skvarbiu žvilgsniu, prisiekęs kalbėti tiesą ir tik tiesą, turėjo tarti jokiomis diplomatijos kaukėmis nepridengtą verdiktą.

Dovilė: O gal pasisavinkime J. Baranovos pranešimo terminą „metafiziniai siaubo galiūnai“? :)

Mindaugas: „Žirklionis“ – „metafizinio siaubo galiūnų susibūrimas“. Gražiai skamba :).

Urtė: Mane iš karto apėmė instinktyvus siaubas :).

 

 

Post Jurbarkum

Audra Baranauskaitė
Šiaurės Atėnai

 

Jurbarkas šiemet mane ištiko... Važiuodama namo, pamaniau: gal kur nors emigruoti, tada nereikės rašyt apie renginį. Tik porą kartų gyvenime esu apie renginius rašiusi, taigi jokio įdirbio, be to, ir tingiu, ir baisu...

Juk neturiu nei tokios vaizduotės, nei mistinių galių, kaip Giedrė Kazlauskaitė, kuri pernai aprašė tai, kame net nedalyvavo. O aš net dalyvaudama sunkiai sukaupiu dėmesį, daug ką praleidžiu pro ausis, todėl stengiausi sąžiningai sėdėti jaukioje Jurbarko krašto muziejaus židinio salėje ir net konspektuotis lyg kokia stropi pirmo kurso studentė.

Paprastai tokio pobūdžio renginiuose labiau mėgstu trintis aplink Kęstučio Navako suolelį. Jis kažkaip įsigudrina kvėpuoti grynu oru, anksčiau, tiesa, šį dujų mišinį kiek prasiskiesdavo C2H5OH, dabar ir be to apsieina; na, o mikrofonas garsą į lauką paduoda... Žinoma, jei visi elgtųsi kaip Kęstutis, pranešėjai ir autoriai skaitytų tuščiose salėse arba viskas natūraliai persikeltų į kiemą. Ar tai patiktų Navakui – nežinau...

Įžanginis vakaras Vilniuje praėjo nepalyginti sklandžiau nei pirmasis Jurbarke, nors abu vedė Jūratė Baranova. Vilniuje kavinėje „Havana Social Club“ grojo intelektualaus roko grupė „Skylė“, buvo perskaityti keli ne itin ilgi tekstai, o palubėje tvyrojo labai gražus pažadas...

Jurbarke šis pažadas pirmąjį vakarą truputį išskydo. Kažkas čia strigo. Muzikantai – saksofonistas Kęstutis Vaiginis kartu su barseloniečiais gitaristu Aleixu de Gispertu ir vokaliste Celeste Alias – kartais nebesuprasdavo, ar jiems dar groti, ar jau užleisti sceną literatams – vienu metu net išsigandau, kad ispanai užsikrės lietuvišku drovumu ir visam laikui praras įgimtą temperamentą.

Kažkas vėliau pasakys, kad pirmam vakarui trūko draivo. Draivas trumpam atsirado, kai veiksmas visai sutemus persikėlė į kiemelį. Buvo atviras mikrofonas visiems, kas norėtų ką nors paskaityti. Daug norinčiųjų neatsirado, tada Navakas perskaitė savo verstus garsiojo dadaisto Hanso Arpo eilėraščius, o Antanas A. Jonynas pakeliui į Jurbarką sukurtą ketureilį:

Šiaip tai man nefaina jau
nes kai kartais pageriu
būtinai supainioju
Šliogerį su Džageriu

 

Ketureilis buvo itin aktualus, kadangi kitas rytas turėjo prasidėti Arvydo Šliogerio paskaita „Nykstančios literatūros (meno) prasmės“ ir visi tikėjosi, kad ji atmosferą įkaitins. Deja, visiems teko nusivilti: Džageris Jurbarke taip ir nepasirodė, t. y. nepasirodė Šliogeris.

Vis dėlto renginys savaime įsibėgėjo. Aštuntą kartą rengiamo tarptautinio literatūros forumo tema: LITERATŪRA BE KABUČIŲ: PRARANDAMOS KOKYBĖS BEIEŠKANT.

Kaip ir visada, projekto autorė – Giedra Radvilavičiūtė. Anot jos, šiandien rašytoju gali būti bet kas, ji net neturi omeny marginalinių leidyklų ar savilaidos genijų, kurie neformuoja skonio, nes visada jų buvo, ji kalba apie tai, kokie procesai vyksta prestižiškiausiose leidyklose. Užtenka pasižiūrėti į knygynų lentynas, o knygynuose lankosi mūsų vaikai ir kas bus, jei, perskaitę garsios leidyklos išleistą romaną, jie įsivaizduos, kad romanai tokie ir turi būti. Pateikiama prekė formuoja skaitytoją, ir jei ateityje (juolab susidūrus su Valinsko atveju politikoje) Malūkas gaus Nacionalinę premiją, ką tai nustebins?

Antrąją forumo dieną buvo perskaityta net dvylika pranešimų. PRARANDAMOS KOKYBĖS ieškojo visi. Loretos Jakonytės, perskaičiusios pranešimą „Ar dar tebėra literatūros vertinimo kriterijai?“, paklausė: „Ar žinai leidyklą Lietuvoje, nesusitepusią grafomanijos leidyba?“ Loreta atsakė, kad šiandien negalėtų įvardyti nė vienos (gal išskyrus vaikų), galima kalbėti tik apie proporcijas. Tačiau po pertraukos patikslino, kad vis dėlto viena tokia leidykla yra. Tai „Apostrofa“.

Literatūrologai ir kritikai iš užsienio forume pristatė savo šalių autorius – ryškiausias žvaigždes. Vienas įdomesnių buvo švedų kritikės Anninos Rabe pranešimas apie Magnusą Hedlundą ir minorinio absurdiško humoro tradicijas moderniojoje švedų prozoje. Ne man vienai buvo netikėta, kad švedai, pasirodo, stokoja humoro jausmo, ir jeigu kuris autorius jį panaudoja tekste, švedų kritikai sako: na, taip, jo kūryboje pasitaiko humoro elementų, bet jis yra rimtas rašytojas.

 

Estų kritikas Berkas Vaheris, šiuo metu Tartu universitete rašantis disertaciją iš semiotikos, pristatė neordinarią asmenybę Nikolajų Baturiną, kuriam nei tundra, nei vandenynas, nei dykuma nėra egzotika, jis tiesiog ten gyveno, o pastaruoju metu, perkopęs septintą dešimtį, įsikūrė vidury Estijos miškų. Iki galo liko neaišku, ar savo šalyje jis populiarus, tačiau šį autorių sunku versti į kitas kalbas, o kai kurie kritikai jį vadina pompastišku. Pats rašytojas save laiko magiškojo realizmo atstovu, nors, kaip paskui kažkas garsiai įvardys iš salės, klausantis ištraukos tekstas atrodė net labai realistinis.

Netikėta dano Dago Heedės „Mažosios undinėlės“ interpretacija ne tik visus nustebino, bet ir prajuokino. Kažkada rašęs disertaciją apie Karen Blixen, atėjęs dirbti į Pietų Danijos universitetą, tęsė savo, kaip pats įvardija, didybės manijos padiktuotą projektą, siekiantį paneigti danų literatūros kanonus. 2005 metais buvo pavadintas tautos priešu, kai išleido knygą, pateikiančią netikėtą požiūrį į Hansą Christianą Anderseną. Jurbarke „pasaką apie uodegą“ jis taip pat pateikė kaip transseksualumo alegoriją. Skausmas, kurį patiria undinėlė, tai lyg įsivaizduojama lyties keitimo operacija. Galbūt Andersenas, pats būdamas moterišku vyru, savo tekstu norėjo pasakyti: lytis nesusijusi su binarine logika, tai nėra galutinė padėtis. Apskritai buvo panašu, kad Heede į Lietuvą atskubėjo ne tik norėdamas papasakoti mums apie garsųjį savo tautietį, bet ir labai susirūpinęs dėl lietuvių homofobiškumo, ypač po „juodojo birželio antradienio“.

Bet kadangi seminaras – literatūrinis, Giedra paklaus: „Gal tuomet kitaip reikėtų perskaityti ir „Bjaurųjį ančiuką“? Kiek biografija pasufleruoja prasmes? Kaip toli galima nuklysti? Kalbėti apie lyties keitimo operaciją Anderseno laikų kontekste tolygu kalbėti apie žmogaus klonavimą Adomo ir Ievos laikais.“

Pasiklausiusi dano, per trumpąją pertrauką nuėjau į parką ir išgirdau, kaip kažkas garsiai į mikrofoną ištarė frazę: „O dabar mums pašoks undinės, kurios negavo alaus...“ Taip jau sutampa, kad Jurbarke „Šiaurės vasaros“ metu šalimais esančioje aikštelėje vyksta siautulinga Medžiotojų ir žvejų vasaros palydėjimo šventė. Aišku, dėl undinių šimtu procentų garantuot negaliu – gal ką ne taip nugirdau, gal pernelyg įsijaučiau į diskusiją...

Nuobodžiausias, bent jau iš užsieniečių, buvo profesoriaus iš Oslo Trondo Haugeno pranešimas. Jis kalbėjo apie literatūros kokybę norvegų novelisto Dago Solstado darbuose. Nepaisant to, pats pranešėjas buvo žavus. Neformalioje aplinkoje – šmaikštus, žaismingas, kaip vėliau paaiškėjo, mokantis imituoti garsiuosius Michaelo Jacksono judesius, jis turėjo neabejotinai patikti moterims.

Forume buvo skaitomos visų čia pristatytų rašytojų kūrinių ištraukos. Nustebino tai, kad po kai kurių solidžių ir intriguojančių pristatymų (juk autoriai ir pranešėjai rekomenduoti aukščiausio lygio tų šalių institucijų) patys cituojami tekstai nei pribloškė, nei labai sužavėjo.

Danutė Kalinauskaitė prieš skaitydama garsųjį „Post“ pažadėjo: „Stengsiuos skaityti lėčiau, nes nukandu galūnes.“ Tačiau temperamento nesuvaldysi, o jos tekstu iš tikrųjų norisi slinkti lėtai, mėgaujantis visais tiek stilistiniais, tiek prasminiais segmentais.

Šiaip jau nemėgstu, kai ištraukas skaito aktoriai (kiek pačiais aktoriais besižavėčiau). Manau, niekas geriau už Rimvydą Stankevičių neperskaitytų jo eilėraščių, niekas geriau „neužkalbėtų“.

Priešpaskutinis antrojo vakaro akcentas – programoje nenumatytas performansas. Antanas A. Jonynas buvo autorius grafomanas, kurį publikai pristatė Andrius Jakučiūnas, o tada abu pasikeisdami skaitė eilėraščius. Publika kvatojo, aš atėjau pavėlavusi, tad pamaniau, kad jie tiesiog visą tą reikalą suimprovizavo. Taip pagalvojau ne aš viena, bet Andrius man po to pasakys: „Ką, tu nežinai?..“ Pasirodo, ne vienus metus egzistuoja realiai esančio ir daugybę knygų išleidusio Jono Steikūno gerbėjų klubas, yra net jam sukurtas facebookas (taigi, eilėraščiai buvo tikri), ir jau visi seniausiai kikena...

Na, o visai vakare įvyko Kęstučio Navako „Mano vinilai“. Tačiau tam, kad vinilų savininkas ištartų nuostabią frazę: „Sveiki sugrįžę į 78-ųjų diskoteką!“, jis turėjo vidury dienos sulakstyti į Kauną ir nupirkti naujas kolonėles, nes tinkamos įrangos čia nebuvo. Štai tokia šiais laikais nebūdinga auka dėl idėjos, kita vertus, čia nieko nebuvo iš šių laikų. Navakas grojo viską nuo 1967 iki 1979-ųjų, visą tą auksinį roko laikotarpį: hipių folką, glamą, sunkųjį roką, disko, new wave – viską, kas tą dešimtmetį kažkur ten žibėjo vitrinose, ir židinio salėje, iš kurios buvo ištempti mediniai suolai, šokiai vyko nonstop.

Kai kas sakė, kad Jurbarke trūko Leonido Donskio. Tiesą sakant, jo trūko ir man, nors mėgstu, kai diskusijas veda Rasa Drazdauskienė. Neoficialiai buvo išsakyta versija, kad ir jurbarkiečių gausiau susirinkdavo, nes jie ateidavo pasižiūrėti į Donskį, tačiau šito tvirtinti tikrai negaliu, tą žino tik jurbarkiečiai.

Dar trūko Labučio, Jofės, jų juodų marškinėlių, labai trūko iš toli pievos fone auksu švytinčios Šinkarenkos galvos. O labiausiai – jų energingo įžengimo pro duris prie salėje paliktų instrumentų ir nemirtingų visus įaudrinančių improvizacijų (ką ir kalbėti apie muzikinius pasažus garlaivyje plaukiant Nemunu!).

Kita vertus, ir šiemet muzika buvo puiki. Oficialiai tai vadinosi „Kęstučio Vaiginio projektas“. Muzikantai stengėsi prisitaikyti prie tematikos, prie skaitomų kūrinių nuotaikos. Bolero, bosanova, džiazo standartai, keletas aranžuotų bitlų dainų ir nuostabus, šiltas Celeste balsas...

Aišku, Jurbarke trūko Jonynų šuns, bet jį pakeitė Giedros Radvilavičiūtės katinas, kurį nešiojosi eseistės dukra. Išvysti gyvus esė herojus, sėdinčius kiemelyje šalia autorės, sutikite, taip pat – literatūrinis įvykis.

O dar sėdint židinio salėje man prieš akis trūko įprasto židinio vaizdo. Jį užstojo stovas su ekranu. Bet negali pykti, nes dabar žinai, kaip atrodo Baturinas, Hedlundas, o kol Jūratė Baranova dėstė kelias Edgaro Allano Poe perskaitymo strategijas, galėjai dar kartą įdėmiai patyrinėti mįslingą amerikiečių rašytojo veidą. Dar buvo žavus suomių menotyrininkės Sirke Happonen pranešimas „Tove Jansson – charakterių ir peizažų choreografija iliustracijose bei tekste“. Kai ekrane pasirodė rašytojos pieštas muminukų šokis prieš nusileidžiant kometai („kiekvieno jų judesys labai išraiškingas, nors kojytės trumpos, o svorio centras – pilveliuose“), per salę nuvilnijo įstabus garsas – turbūt taip būna tada, kai visi vienu metu nusišypso.

Forumui pasibaigus, Giedra pasakys: „Kiekvienas renginys turi būti absoliučiai organiškas. Tarsi santuoka. Yra daug porų, kurios, meilei pasibaigus, dėl įvairių priežasčių ir toliau gyvena kartu. Bet būna ir tokių, kurie negali gyventi. Išblėsusios vidinės renginio energetikos gali nepajusti nebent tie, kurie pirmą kartą į jį atvažiavo. Viskas vyko gerai, pranešimai to paties lygio, literatūra – taip pat, kokybiškai lyg ir niekas nepasikeitę. Tačiau septyneri metai – pakankamas laikas atsirasti, sužydėti, išnykti. Tada reikia ieškoti naujų formų. Galbūt šį renginį geriau būtų daryti ne kasmet, o kas keleri metai arba esant tam tikrai progai. Turime pakankamai literatūrinių forumų, pasiskirsčiusių net pagal metų laikus: „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinė žiema“... „Šiaurės vasara“ – lyg ir kažkoks tarpinis metų laikas. Aišku, būtų galima tęsti be galo, ir idėjų netrūksta, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad renginys būtų gyvybingas.“

Prieš pat sėdant į autobusą pirmą kartą forume dalyvavusi vertėja Gabrielė Gailiūtė pasakys nesitikėjusi, kad čia bus taip šviesu ir minčiai tiek erdvės. Bet, pasirodo, net ir tokiems ne itin apčiuopiamiems dalykams taip pat reikalinga pauzė.

P. S. Širdingi linkėjimai Almai ir Romarikai. Ir tegyvuoja Jurbarkas!

 

 

Literatūtos forume „Šiaurės vasara“ buvo ir niekų

Ramūnas Gerbutavičius
("Mūzų malūnas")

Jurbarke savaitgalį vykusio tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“ rengėjos eseistės Giedros Radvilavičiūtės sumanumas – išties pavydėtinas.
Galbūt išvydusi skeptišką mano veido išraišką, ji priėjo ir pašnabždėjo: „Gali būti, kad šiemet forumas vyksta paskutinįsyk, nes festivalius pravartu užraukti laiku, kol jie nepraranda savo energetikos“.
Šie žodžiai tapo, kaip pasakytų poetas Rimvydas Stankevičius, pačiais paprasčiausiais burtažodžiais, pavertusiais mane prisiekusiu optimistu.
Tą akimirką aš pirmąkart nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad nepatingėjau nusigauti iki Jurbarko ir visą šeštadienį gėrėtis istoriniu – nes galbūt paskutiniu – forumu.

Ar lietuviai rašo prastai?

Ištempęs ausis klausiausi seminaro „Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“ dalyvių pranešimų ir tiesiog fiziškai jutau, kaip plečiasi mano smegenų visata.
Sužinojau, kad lietuvių literatūra yra prasta, todėl galbūt vertėtų labiau remti ir skatinti kur kas geresnių užsienio rašytojų kūrinių vertimą (Gabrielė Gailiūtė).
Nieko keista, lietuviams įprasta pliekti save, ypač tarptautiniu mastu. Tačiau man, kaip nepataisomam optimistui, G.Radvilavičiūtės, Sigito Gedos ar Sigito Parulskio kūriniai arčiau kūno ir sielos nei kai kurie išties garsių anglakalbių autorių rašiniai.
Forume dar išgirdau, kad gera literatūra – laikinas dalykas, neretai susijęs su tam tikra karta (Solveiga Daugirdaitė).
Jei nebūčiau optimistas, bandyčiau prieštarauti, nes man patinka ir Antanas Škėma, ir Kristijonas Donelaitis, ir Dante Alighieri, kurie arčiau Adomo ir Ievos nei mano kartos.

Reklamavo vietinę akciją

Tik optimizmas man padėjo suprasti rengėjų drąsą tarptautiniame forume skirti valandą vietinės akcijos – metų knygos rinkimų – reklamai.
Iš pranešėjos Rūtos Kačkutės išgirdau, kad tai pati geriausia akcija, panaši į britų Bookerio premiją. Nesikuklinkime, geresnės skaitymą skatinančios akcijos neįmanoma sugalvoti, nes metų knygos rinkimai – net ne Bookerio ar Nobelio premija, o tikrų tikriausia Dievo dovana.
Žurnalistas Arūnas Brazauskas turi Dievo dovaną pranašauti. „Po dešimties metų leidyklų neliks. Viskas persikels į internetą“, – rėžė virtualiosios erdvės apaštalas.
„Kaip čia yra, kad iki šiol egzistuoja šimtąsyk laidotas radijas, kinas ir net laikraščiai“, – retoriškai paklaustų optimistas.
Akivaizdu, kad A.Brazauskas į forumą atvyko ne taip gerai pasiruošęs kaip Kęstutis Navakas. Šis poetas Jurbarke surengė diskoteką, per kurią leido muziką iš savo vinilinių plokštelių kolekcijos.
Kadangi rengėjai neturėjo tinkamos įrangos, K.Navakas galvotrūkčiais lėkė į Kauną skolintis patefono ir net įsigijo kolonėles už 700 litų. Šokėjų šypsenos paliudijo, kad vertėjo.

Danas pliekė homofobus

Kažin ar vertėjo į forumą kviestis danų profesorių Dagą Heede, pasaulį matantį tik pro netradicinės orientacijos akinius.
Jis nepraleido progos paauklėti esą homofobiškos lietuvių tautos, o Hanso Christiano Anderseno „Mažojoje undinėlėje“ įžvelgė transseksualumo alegoriją.
„H.Ch.Andersenas „Mažąją undinėlę“ parašė tada, kai jo mylimas bičiulis vedė moterį“, – pareiškė profesorius.
„Naudojantis šia jūsų schema transseksualumo alegoriją galima įžvelgti ir Franzo Kafkos „Metamorfozėje“, nors F.Kafka tikrai buvo tradicinės orientacijos.
Tačiau ar toks siauras literatūros kūrinių skaitymo būdas turi prasmę?“ – paklausė G.Radvilavičiūtė. Iš aptakaus D.Heede atsakymo buvo galima suprasti, kad neturi.
„Make art, not crap“ („Kurk menus, ne niekus“) – tokią frazę, išpieštą ant vieno namo sienos, pastebėjau išvykdamas iš Jurbarko.
Tebūnie šie žodžiai – tarsi atsisveikinimas su galbūt paskutiniu literatūros forumu „Šiaurės vasara“.

 

 

Kaip mes drabstėme purvais lietuvių literatūrą

Andrius Jakučiūnas
Nemunas, 2009-09-07

Tiesą sakant, nesiruošiau šiame straipsnyje išsamiau pristatyti jau senokai (rugpjūčio 20-23 d.) Jurbarke vykusio tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“, juo labiau kad redakcijos esu įpareigotas akyliau domėtis sostinės kultūros naujienomis. Jis norom nenorom vėl iškilo atmintyje, kai niekaip nepavyko suderinti mano paties prisiminimų apie šį renginį su kai kuriais žiniasklaidoje pasirodžiusiais atsiliepimais. Turiu galvoje straipsnį „Literatūtos (kalba netaisyta – aut. past.) forume „Šiaurės vasara“ buvo ir niekų“ („Lietuvos rytas“, 2009-08-24). Perskaitęs šį pašaipų straipsnį, kiekvienas doras pilietis turėtų manyti, neva forumo dalyviai be gailesčio niekino ir drabstė purvais lietuvių literatūrą bei jos kūrėjus, šlovino transseksualumą, suteikė nemokamo laiko reklamuoti  „Metų knygos“ konkursą (autorius duoda suprasti, kad tas konkursas jam neatrodo rimtas) ir visi sutartinai būgštavo, jog festivalis esą vyksta paskutinį kartą.

Neabejoju, kad didžiąją dalį gerb. autoriaus teiginių ir visa tai, kas nepasakyta žodžiais, bet atpažįstama iš pašaipios ironijos, tuoj pat galėčiau svariai ir autoritetingai „sugriauti“, bet nematau reikalo – nesu aš koks nors nesivaldantis „meilės laiškų“ rašytojas ar „pašto karvelių“ aštrialiežuvis dresuotojas. Galų gale man, kaip „elito vakarėlių“ – kartais taip pašaipiai pavadinamas forumas – dalyviui, taip elgtis būtų net neelegantiška. Kodėl tad turėčiau šitaip nemaloniai supaprastėti? Važiuodami braškančiu autobusu iš Jurbarko su keliais kitais „elito vakarėlių dalyviais“ lyg nujausdami ką negero diskutavome apie tai, kaip/ar turėtume reaguoti į spaudoje ir interneto komentaruose pilamas paplavas (žinoma, ginčijomės ir dėl to, ar galima tai pavadinti paplavomis, ar visgi dera laikyti nuomonėmis), ir daugmaž sutarėme dėl vieno: komentarai/nuomonės, kurios remiasi argumentum ad hominem yra netoleruotinos. Tai yra dar viena priežastis, kodėl atsisakau detaliau komentuoti R. Gerbutavičiaus išvadas – beveik visais atvejais turėčiau įžengti į privačią vieno forumo dalyvio (ne minėtojo straipsnio autoriaus) erdvę, taigi naudočiausi argumentum ad hominem, o tai, kaip sutarėme anksčiau, negali būti atleista žmogui, kuris įsivaizduoja sakąs tiesą.

Kas yra toji Giedros Radvilavičiūtės kitados įkvėpta „Šiaurės vasara“ – žadinanti aistras, paslaptinga, skurdžiai tenušviečiama žiniasklaidoje? Atvirai kalbant, festivalio žanrą trumpai apibūdinti sunku, galbūt todėl jis ir pavadintas pačiu neapibrėžčiausiu terminu – forumas. Jame skamba ne tik rašytojų, kritikų, literatūros mokslininkų, vertėjų, filosofų, kultūros funkcionierių ir kt. mintys apie literatūrą (dienomis vyksta daugmaž tai, kas įprastai vadinama konferencija), bet rengiami ir literatūros skaitymai, gyvos muzikos popietės. Tam tikrą procentą festivalio svečių visuomet sudaro svečiai iš Šiaurės šalių, būtent į tai nurodo ir forumo pavadinimo pirmasis sandas. Kiekviename forume gvildenama vis kita tema.

Šių metų literatūros forumo tema – „Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“. Jau pati tema pakuždėjo, kad forume buvo kalbama apie savo šalyse, o ir už jos ribų pripažintus literatus ir literatūrą, kurios kokybė daugmaž niekam nekelia abejonių. Buvo skaitomi Hanso Christiano Anderseno, Tovės Jansson, Nikolajaus Baturino, Magnuso Hendlundo ir kt. tekstai, lietuvių literatūrai taip pat atstovavo gerai žinomi, jau laiko patikrinti autoriai – Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius, LRS premijos laureatė rašytoja Danutė Kalinauskaitė, Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Navakas.  Šiaurės šalims atstovavo ir savo garsiuosius žemiečius pristatė Berkas Vaheris (Estija), Trondas Haugenas (Norvegija), Annina Rabe (Švedija), Dagas Heede (Danija), Sirke Happonen (Suomija).

Aišku, neįmanoma nesutikti su tuo, kad viena Šiaurės šalių literatūros forumo „Šiaurės vasara“ problemų yra… Šiaurės šalių rašytojai ir kritikai. Pastaruosius skandinavų organizacijos pasiūlo vien pagal numanomą jų kūrybos/pranešimo atitikimą forumo temai, todėl kartais nutinka ne itin malonių paradoksų. Antai pernykščiame forume, kurio tema buvo „Rašytojas ir maištas“, viena autorė pristatė „maištingą“ romaną, kuriame aptarinėjo savo intymius nuotykius su jos šalyje žinomais žmonėmis; ji neslėpė, kad visus tuos nuotykius prasimanė, siekdama pagarsėti. Kita skandinavų autorė tąsyk pasakojo, kaip ji „rinko medžiagą“ kūriniui apie italų mafiją ir kaip ją, berenkančią, mafijozai išprievartavo. Šiemet nemaloniai nustebino danų profesorius D. Heede, kuris, kaip taikliai pasakyta minėtame R. Gerbutavičiaus straipsnyje „Lietuvos ryte“, „nepraleido progos paauklėti esą homofobiškos lietuvių tautos, o H. Ch. Anderseno „Mažojoje undinėlėje“ įžvelgė transseksualumo alegoriją“. Net nebandant ginčytis, kad pakantumo ir tolerancijos vaivorykštiečiams pas mus – bent palyginti su Skandinavija – tikrai stinga, neįmanoma nesutikti, kad pranešimo autorius akivaizdžiai nepanoro suprasti temos. (Beje, kartais svečiams pritrūksta ir paprasčiausio išsilavinimo: vienas pernykštis svečias nepajėgė suprasti termino „egzistencinis nerimas“…). Visgi neįmanoma būtų teigti, kad tai yra tendencija, ir šių metų forumas tai neblogai įrodo. Nepaisant išties keistos Danijos kritiko laikysenos įgyvendinant forumo tikslus, kitiems svečiams šiemet sekėsi nepalyginamai geriau. Didelis atradimas buvo estų autorius N. Baturinas, su kurio kūryba išsamiai supažindino B. Vaheris (Estija), savaip įkvėpė Dago Solstado ir Magnuso Hedlundo (Švedija) tekstai, kuriuos skaitė T. Haugenas (Norvegija) su Jūrate Baranova bei A. Rabe (Švedija) su G. Radvilavičiūte. Labai šiltai buvo sutiktas paskutinę dieną atvykusios suomių lektorės Sirke Happonen pranešimas „Tove Jansson – charakterių ir peizažų choreografija iliustracijose ir tekste“.

Iš lietuvių pranešėjų bene didžiausią įspūdį paliko „Lietuvos ryto“ nemalonę užsitraukęs vertėjos Gabrielės Gailiūtės pranešimas „Penkios knygos“, kuriame pranešėja analizavo dviejų skaitytojų kategorijų – „skaitytojos Staselės“ ir skaitytojo „profesoriaus Raidžiūno“ (negaliu patvirtinti, ar simbolinio personažo pavardė tikrai tokia, kokia ji liko mano atmintyje – aut. past.) – galimybes susieiti. Šiame pranešime nuskambėjo ir kai kam turbūt nemalonus, tačiau, šio straipsnio autoriaus nuomone, gana teisingas teiginys – lietuvių literatūra išties nėra labai stipri (nors šiais visuotinio dekadanso laikais jos silpnumas ir neišskirtinis), todėl per metus išleidžiamų gerų knygų yra tiek nedaug, kad nemaža dalis knygų leidybai skiriamų valstybės lėšų neišvengiamai atitenka vietiniam šlamštui. Autorė siūlė šiuos pinigus verčiau naudoti remiant gerų užsienio autorių vertimus. Bent jau nenuobodu buvo klausyti Loretos Jakonytės („Ar dar tebėra literatūros vertinimo kriterijai?“) ir Solveigos Daugirdaitės („Bandymas įsivaizduoti, kuo esam įdomūs“), o Arūno Brazausko pranešimo „Kelionė iš dangiškosios Jeruzalės į virtualųjį Bobruiską“ dauguma forumo dalyvių tiesiog nesuprato. Matyt, todėl internetinio dienraščio Balsas.lt vyr. redaktorius forumui pasibaigus savo žiniasklaidos priemonėje rado vietos paaiškinti ir pakomentuoti savo pranešimą. Nesutrumpintą pranešimo tekstą taip pat galima rasti internete.

Visus vakarus forumo erdvėje skambėjo muzika. Dalyvius ir svečius linksmino Kęstučio Vaiginio projektai, kuriuos jis atliko su savo draugais ispanais Aleixu de Gispertu ir Celeste Alias. Tiesa, šeštadienio vakarą dar vyko K. Navako inicijuota diskoteka, kurioje jis dalijosi savo vinilų kolekcijos perlais.

Straipsnį, matyt, reikėtų baigti tuo, nuo ko jį reikėjo pradėti – Jurbarke vykstąs tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“ paprastai pradedamas Vilniuje. Šįsyk tai rugpjūčio 20 d. nutiko „Havana Social Club“. Savo kūrybą skaitė R. Stankevičius, D. Kalinauskaitė, apie rašytojo N. Baturino kūrybą pasakojo svečias iš Estijos B. Vaheris. Susirinkusiesiems muzikavo Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė. Kiek pamenu, jokių priešiškų pastabų lietuvių rašytojų atžvilgiu nebuvo – bet gal aš ką nors praklausiau? Gal didžioji lietuvių literatūra pradėta trypti ir žeminti jau čia? Reikėtų paklausti pačių įžeistųjų.