Pranešimų tekstai 2016

Laimantas Jonušys.

Pasislėpę rašytojai

Rašytojai nori būti skaitomi, vertinami, matomi. Bet taip pat nori privatumo. Kai kurie apskritai linkę vengti viešumos. Įvairūs rašytojai slėpėsi nuo visuomenės labai įvairiais būdais, mat nėra kokio nors visuomenės vengiančio rašytojo tipo – jie tokie skirtingi, kokie tik gali būti.

Sakytumėm, viešumos turėtų vengti introvertiškas, nesocialus, uždaras poetas, rašantis subtilią lyriką. Toks ir yra ryškus pavyzdys – Emily Dickinson. Visą gyvenimą pragyveno uždarai, beveik niekur neišvykdama iš gimtojo miestelio Amhersto – jame gimė ir mirė. Negana to, net ir savo poezijos beveik nepublikavo, ir visą didįjį lobį – šimtus eilėraščių – visuomenė išvydo tik po jos mirties.

Yra ne vienas atvejis, kai rašytojas vienaip ar kitaip pasitraukė nuo visuomenės tiesiog nustodamas kurti – kartais dar ir labai jaunas. Tokių turime ir Lietuvoje, bet pasaulinio garso pavyzdys – Arthuras Rimbaud. Jis labai radikaliai pakeitė savo veiklos pobūdį ir gyvenimo būdą – pasitraukė ne tik nuo visuomenės, bet ir iš tėvynės, ėmė keliauti po pasaulį, galiausiai tapo komersantu, Afrikoje prekiaujančiu kava ir ginklais. Ir savo poezija, ir temperamentu, ir gyvenimo būdu (arba būdais) šis rašytojas nė kiek nepanašus į Dickinson.

Šiemet mirusi Harper Lee, išgarsėjusi romanu „Nežudyk strazdo giesmininko“, labai ilgai neišleido jokios kitos knygos ir gyveno uždarą gyvenimą – ištisus dešimtmečius beveik jokių interviu, beveik jokių viešų pasirodymų. Būdama jau garbaus amžiaus parašė dar vieną romaną – kritikai jį įvertino skeptiškai. Ji vėl visai kitokia negu Dickinson arba Rimbaud. Jos garsusis romanas, skirtingai nei Dickinson poezija, yra socialus, išaugęs iš aplinkos ir ją supančios visuomenės šaknų.

Visų minėtų rašytojų asmenybė ir biografija pasauliui gerai žinomos. Kitoks yra Thomas Pynchonas. Jo biografija irgi žinoma – bet tik ankstyvoji. Vėliau jis pasislėpė nuo visuomenės ir štai jau kelis dešimtmečius nėra žinoma, kur jis gyvena, nors, atrodo, Niujorke. Bet nėra jo nuotraukų, tad Niujorko miniose nesunku pasislėpti. Jis nėra visiškai pasislėpęs – kartais šen bei ten išlenda, netgi su kai kuo pabendrauja, pavyzdžiui, kartą su Salmanu Rushdie, bet susitikimų su žurnalistais sėkmingai išvengia.

Įdomu, kad jo kūryba anaiptol nėra introvertiška ir hermetiška. Energija trykštančiuose romanuose kūliais verčiasi šiuolaikinės Amerikos sociumas, spalvingi personažai, ekstravagantiškai perteiktos situacijos atpažįstamame socialiniame kontekste. Beje, čia galima įtarti, kad tokiam pasaulinį garsą įgijusiam rašytojui toks slapstymasis yra tarsi atvirkštinė viešųjų ryšių forma, provokuojanti skaitančiosios publikos smalsumą.

Dar vienas būdas rašytojui maskuotis – nuslėpti savo tapatybę, kūrinius pasirašant slapyvardžiu. Dažniausiai ši kaukė anksčiau ar vėliau nukrenta arba būna nuplėšiama, kartais po autoriaus mirties, kaip buvo su savito kūrinio „Romanas su kokainu“ autoriumi, pasirašiusiu M. Agejev. Absurdišką prielaidą, kad tikrasis autorius – Vladimiras Nabokovas, galėjo skleisti tik neišmanėliai, nepajautę tikrojo nabokoviško stiliaus.

Bet atsigręžkime į šiuos laikus. Italė Elena Ferrante šiuo metu Vakarų pasaulyje yra tarp pačių madingiausių rašytojų, tad tarsiu kelis žodžius apie jos populiariausią romaną. Beje, būtų keista, jeigu ši autorė dar neverčiama į lietuvių kalbą, nes jos knygos gali patikti plačiam skaitytojų sluoksniui. Italijoje netrūksta spėliojimų apie tikrąją autorės tapatybę, bet ji lieka nežinoma, nors pirmuoju asmeniu parašyti vadinamieji Neapolio romanai, atrodo, gana autobiografiški, tai lyg ir tapsmo romanai. Jų yra keturi, bet sakoma, kad iš tiesų tai vienas romanas, išleistas keturiomis dalimis dėl to, kad vienas tomas būtų išėjęs neįmanomai storas.

Taigi, pirmajame romane, „Mano geniali draugė“, pasakotoja, gimusi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, savo istoriją pradeda nuo ankstyvos vaikystės ir prieina beveik iki vidurinės mokyklos baigimo amžiaus. O vidurinėje mokykloje to meto skurdžiame Neapolio rajone mokydavosi nedaugelis, nes tai buvo per brangu, net ir esant nemokamam mokslui. Beje, pamatyti, kokio didžiulio skurdo būta Pietų Italijoje ankstyvuoju pokariu, galime ir iš kito romano – Williamo Styrono „Ir padegė šiuos namus“.

Ferrante pasakoja tradicine – galima sakyti, senamadiška – maniera; kai kur įterpdama tiesmukų komentarų, pvz.: „Man tai padarė didelį įspūdį“, – apskritai tai panašu į XIX amžiaus realizmą. Pasakoja meistriškai – net neužtenka pasakyti, kad puikiai pina siužetinę intrigą, tų intrigų čia daug, jos ritasi viena iš kitos, ir sugebama patraukliai pateikti net paprasčiausius dalykus. Visas veiksmas vyksta glaudžioje vieno Neapolio rajono bendruomenėje, kur visi visus pažįsta, o gyvenimo būdas archajiškai tradicinis, patriarchalinis. Pasakotojai, beje, irgi vardu Elena, augant, gyvenimas po truputį gerėja: dvi šeimos praturtėja iš savo smulkaus verslo, ir jeigu tokios šeimos jaunuolis sumano vesti savo neturtingą kaimynę, neįsivaizduojama, kad ji galėtų atsisakyti; bent jau tokios merginos tėvai to negalėtų atleisti, nes juk jaunikio šeima turi savo namą „su vonia, šaldytuvu, televizoriumi ir telefonu“.

O dabar pereisiu prie dar vieno atvejo, vėl kitokio, ir prie jo apsistosiu iki jums skirtos kantrybės galo. Tai yra Jerome’as Davidas Salingeris, ir jo atvejis sunkus, nes nuo visuomenės pasislėpė tada, kai buvo garsenybė, literatūros žvaigždė, jo knygų populiarumas nemenko ir vėliau; tad visą likusį gyvenimą į jo privatumą kėsinosi žiniasklaida, kai kurie su juo artimai bendravę arba net kartu gyvenę žmonės. Slėptis buvo sunku ir dėl to, kad jo gyvenimo vieta buvo žinoma. Per tuos dešimtmečius apie jį ir ne tik apie jo kūrybą, bet būtent apie asmeninį gyvenimą pasirodė ne taip jau mažai knygų.

Čia reikia pasakyti, kad ne vienas garsus rašytojas vengė savo biografijos faktų viešinimo, aiškindamas labai paprastai: skaitykite mano knygas, tai yra svarbu, o mano biografija nereikšminga. Negalima tam nepritarti, nes mes autorius vertiname dėl to, ką jie sukūrė, o ne dėl to, kaip gyveno. Bet visuomenės smalsumas neišvengiamai braunasi į kūrėjo vidų ir gyvenimo aplinkybes. Na ir, žinoma, kai kas mano, kad autoriaus gyvenimo medžiaga gali bent iš dalies paaiškinti jo kūrinius.

Bet šis kelias slidus. Viešumos anaiptol nevengianti prancūzų literatūros žvaigždė Frédéricas Beigbederis parašė tokį pusiau dokumentinį romaną „Oona ir Salingeris“. Pabandė labai plačiai nušviesti sunkią Salingerio patirtį Antrajame pasauliniame kare. Ta patirtis iš tiesų buvo slogi ir traumuojanti. Mat yra keletas pasaulinio garso amerikiečių rašytojų, kurie dalyvavo šiame kare ir apie tai parašė romanų: Kurtas Vonnegutas, Josephas Helleris, Normanas Maileris, Jamesas Jonesas. Kai kas teigia, kad iš jų visų būtent Salingeris daugiausia paragavo tiesioginės mūšio lauko patirties, ir jau tikrai faktas, kad jis apie tai mažiausiai rašė.

Tai štai Beigbederis savo knygoje dėmesį sutelkė kaip tik į kare patirtus jo išgyvenimus ir romaną „Rugiuose prie bedugnės“ ėmėsi aiškinti kaip nulemtą tos patirties – be didelių pastangų įrodyti. Tiesa, ne jis tai sugalvojo – yra ir detalesnių šios traktuotės dėstymų. Ir ką gi tokia interpretacija duoda? Nesuskaičiuojama gausybė skaitytojų visame pasaulyje, ypač jaunų skaitytojų, tarp jų kadaise ir aš, šį tekstą suvokė kaip jaunatviško maišto prieš snobišką ir sustabarėjusį suaugusiųjų pasaulį išraišką, – ką gali reikšti aiškinimas apie čia glūdinčią autoriaus karo patirtį?

Ar toks aiškinimas ką nors pasako veikiau apie autoriaus psichologines problemas, ar apie patį romaną, ar apie nė vieną iš tų? Ar ta galybė jaunų, o ir nejaunų skaitytojų, kurie šį romaną suprato kaip individualistinį jaunuolio maištą prieš suaugusiųjų pasaulį, liko nesupratę esmės? Akivaizdu, kad būtent šis atvejis parodo, kaip pavojinga interpretuoti literatūrą išėjus už kūrinio apimties į arbitralias autoriaus gyvenimo aplinkybių interpretacijas. Talentingai parašytas literatūros kūrinys yra aukso grynuolis, iškilęs virš paties autoriaus asmenybės ir sukūrimo aplinkybių. Bandymai tą grynuolį įmurkdyti į jo atsiradimo dirvą ir autoriaus biografijos faktus, net jeigu ir turi psichologinio pagrindo, tegali byloti apie išorines aplinkybes, bet iš esmės tas grynuolis apraišiojamas uodegomis, kurios užtemdo jo esmę ir geriausiu atveju iš dalies paaiškina, kokiomis aplinkybėmis jis atsirado, o ne kas jis yra.

Neabejotina, kad patį Salingerį tokie jo kūrinių aiškinimai erzino ir nuvylė. Akivaizdu, kad Salingeris, pirmojo romano autorius, ir Salingeris, visos vėlesnės kūrybos autorius, yra du skirtingi rašytojai. Padarę išlygą, kad prie vėlesnės kūrybos santykinai galima priskirti ir knygą „Devyni apsakymai“, aiškiai matome, kad naujasis Salingeris yra patyręs dvasinį praregėjimą. Tai yra paprasta: romane „Rugiuose prie bedugnės“ kalbama apie personažo santykį su sociumu, kiti kūriniai byloja apie asmens santykį su absoliutu.

Viena vertus, tai labai specifiniai, religiškai angažuoti kūriniai, kurie vis dėlto įleido savo šaknis į Amerikos gyvenimo kasdienybę ir parodė pakilimo virš tos kasdienybės kelius. Dėl to jie buvo suprantami daugeliui amerikiečių, o ir viso pasaulio žmonių. Antra vertus, pavyzdžiui, apysaka „Susipažinkite: Simoras“ daug ką glumino savo netiesine struktūra, siužetinių linijų maišatimi, rafinuotu žaismingumu, ir ne veltui tradiciniai literatūros kritikai išsakė daug priekaištų. Ir iš tikrųjų tai keistas derinys: žaismingoje, originaliai išraiškingoje postmodernistinėje formoje glūdi ryški ir esminė dvasingumo sklaida.

Salingeris manė, kad dauguma jo kūrybos aiškintojų, net ir tie, kurie vertina teigiamai, suprimityvina ir vulgarizuoja. Ir čia jis, mano nuomone, buvo visiškai teisus. Nes kritikai regėjo pagal sau duotą ir savo pasirinktą matymo prizmę, kurioje netilpo dvasingumo ir postmodernizmo derinys.

Įprasta, kad rašytojai nemėgsta kritiškų savo kūrybos vertinimų. Tačiau Salingeris nemėgo ir teigiamų. 1959 metais Britanijoje buvo išleista jo apsakymų knyga. Viršelyje pavaizduotas erotiškos blondinės veidas gundančiu žvilgsniu ir knyga apibūdinta tokiais žodžiais: „Skausminga ir užuojautą kelianti vyrų, moterų, jaunuolių ir vaikų galerija.“ Salingeris buvo pasibaisėjęs. Tada į visas leidybos sutartis įtraukė sąlygą, kad dėl knygos apipavidalinimo ir viršelio spręs jis pats. Praktiškai tai reiškė paprastą dalyką: nuo tada iki šiol visos jo knygos leidžiamos be jokio palydimojo žodžio, be jokių nuotraukų ir iliustracijų.

Nors orientavosi į rytietišką dvasingumą, Salingeris buvo įsisąmoninęs ir išreiškė daugelį krikščionybės aspektų ir visiškai nepostulavo jokios religinės doktrinos. Apie apysakos „Susipažinkite: Simoras“ kūrimą jo biografijos autorius Kennethas Slawenskis (ši knyga yra ir lietuviškai) rašė: „Gal Salingeris nujautė, kad apysaka […] bus rašoma ne sistemingai, o gims iš dieviško įkvėpimo, laisvai išsiliedama, kas įmanoma tik remiantis tikėjimu.“ Ir dar svarbi to paties Slawenskio pastaba: „Salingeris neturėjo brolio ir niekada gyvenime nebuvo sutikęs žmogaus […] – kurio charakteris būtų buvęs panašus į Simoro Glaso“ (vertė Elena Laimutė Gylienė). Iš tikrųjų visa ši apysaka yra apie idealą, kuris gal ir neįmanomas, apie materialistinėje amerikietiškoje tikrovėje šmėžuojantį keistą lyg ir šventąjį, apie artėjimą prie tobulybės ir iš dalies apie kerinčiomis teksto vingrybėmis reiškiamą desperaciją dėl to, kad neįmanoma sugauti tos dieviškos žaltvykslės.

Po Salingerio mirties pasirodė pranešimų, kad dabar bus leidžiama ta jo kūryba, kurią jis rašė pasislėpęs nuo visuomenės. Pagūglinęs radau nuorodas tik į 2013 metų žinias šia tema, pvz., su tokia antrašte: „Penkis naujus J. D. Salingerio romanus bus pradėta publikuoti 2015 metais.“ Nieko iki šiol nėra. Šiek tiek smelkiasi abejonė, ar tie kūriniai apskritai egzistuoja. O jeigu jie ir yra, ar jų lygis nebus daug žemesnis už ankstesnę kūrybą? Mat „Susipažinkite: Simoras“ yra tokia aukštuma, kurią sunkiai įsivaizduojama pakartoti. Pasiekus tokią viršūnę tėra įmanoma leistis žemyn. Šią neramią prognozę patvirtina paskutinis jo publikuotas kūrinys – apysaka „Hapworth 16, 1924“, kuri pasirodė tik žurnale „New Yorker“ 1965 metais, bet ne knygos pavidalu. Tai yra epistolinis kūrinys – septynmečio Simoro Glaso laiškas tėvams iš vaikų stovyklos. Laiško autorius demonstruoja absurdiškai tobulą, neįtikėtinai vunderkindišką intelekto, savivokos ir pasaulio suvokimo lygį. Visas tas pats stilius, kuris ankstesniuose kūriniuose žaižaravo stulbinančiais atradimais, čia atrodo tik kaip išsikvėpusi imitacija, ir galima sutikti su tais kritikais, kurie teigė, kad šis rašinys nepaskaitomas.

Emily Dickinson viename eilėraštyje rašė, kad ji esanti niekas ir kaip nyku būti kuo nors. Salingeris norėjo būti niekuo, bet tai buvo visiškai neįmanoma.

 

 

Marius Burokas.

Rašytojai kaip postai ir laikai: gidas po feisbuką

Liutauras Degėsys

 

Mūsų visuomenė jau beveik dešimtmetį spurda, džiugiai susipainiojusi naujo išradimo – socialinių tinklų – akutėse. Ne išimtis ir skaitytojai bei rašytojai. Plačiausias ir labiausiai viliojantis tinklas Lietuvoje – „Facebook“. Toliau jį meiliai lietuviškai vadinsime tiesiog feisbuku (be kabučių ir didžiųjų raidžių – kaip internetą, kurį jis, beje, daug kam beveik ir pakeičia).

2004 m. Marko Zuckerbergo iš Harvardo universiteto sukurtas socialinis tinklas platesniam pasauliui prieinamas tapo 2008 m., o lietuviai juo aktyviai naudotis pradėjo 2009 m. 2016 m. kovo mėn. duomenimis, pasaulyje feisbuku naudojasi 1,6 mlrd. vartotojų. Tai didžiulė, nuolat kintanti ir nuolat dėmesio, maisto ir aukų reikalaujanti rinka.

Įmonės „Socialus marketingas“ direktorius, socialinių tinklų ekspertas Arijus Žakas teigia, kad Lietuvoje feisbuke 2015 m. viduryje buvo užsiregistravę 1,3 mln. vartotojų (45 proc. Lietuvos), daugiausia šiuo tinklu naudojasi 18–24 metų asmenys, o jeigu skirstytume vartotojus pagal lytį – dominuotų moterys. Naujesnių duomenų rasti man nepavyko.

Taigi, aišku, kad feisbuke mėlynuoja daugiau nei ketvirtadalis pasaulio gyventojų ir pusė lietuvių. Ideali terpė rašytojui: tiek reklamai, tiek savo kūrybos sklaidai, tiek gerbėjams suburti. Tik reikia mokėti tinkamai šiuo įrankiu naudotis. Prieš pereinant prie patarimų, kaip juo tinkamai naudotis, derėtų trumpai aptarti, kodėl rašytojams visų pirma vertėtų naudotis feisbuku. (Nors jau pasigirsta balsų, kad ši platforma atgyveno ir reikėtų pradėti ieškoti ko nors naujo. Į tai galima atsakyti tik tiek, kad FB dar gana ilgai bus aktualus, gyvas ir naudojamas.) Šią temą jau esu aptaręs, rašydamas esė žurnalui IQ, todėl kai kuriuos faktus ir prielaidas tik pakartosiu.

Visų pirma, reikėtų atmesti nuotraukų dalijimosi tinklą „Instagram“. Dabartiniai lietuvių rašytojai pašėlusiai mėgsta fotografuoti, ir kai kurie literatūros festivaliai vis labiau panašėja į fotografų suvažiavimus. Rašytojai išsijuosę prašmatnia ir gera aparatūra pleškina vienas kitą. O kur jie deda nuotraukas? Ne, ne į „Instagram“. Į feisbuką. Žinoma, esama išimčių, bet jų nedaug.

Trumparaščių ir trumpųjų žinučių tinklas „Twitter“ užsienyje populiarus tarp rungtyniaujančių savo šmaikštumu rašytojų, taip jie surenka milžiniškus sekėjų būrius. Išsivystė net ištisi „tviteratūros“ žanrai: haiku recenzijos, 6 žodžių memuarai, „žaibiškos“ (itin trumpos) prozos žanras (flashfiction). Tiesa, pastarasis klesti visame internete ir ima populiarėti pas mus: rengiami konkursai, lietuviai dalyvauja tarptautinėse itin trumpos prozos varžybose.

Lietuvoje tviteris nėra populiarus – nežinia, kodėl. Gal neatsiranda gerų šmaikštuolių, nemokam trumpai ne lyriškai rašyti? O ir rašytojų, turinčių savo sekėjų šiame tinkle Lietuvoje, beveik nėra. Niekas nesuka galvos ties 140 ženklų apsakymu ar eilėraščiu.

Visokios asmeniniams tinklaraščiams skirtos platformos – nuo „Tumblr“ ir „Blogspot“ iki galybės kitokių. „Tumblr“ gerokai populiaresnis užsienyje – jame dalijamasi pasaulio fotografijos ir dailės lobynu, dedamos citatos ir kt. Pas mus to nėra. Kur tuomet visu minėtu gėriu dalijamasi? Feisbuke.

Tiesa, kalbant apie tinklaraščius situacija geresnė, bet ir čia skaitytojai gerokai lenkia rašytojus. Knygoms skirtų tinklaraščių – ir net labai gerų, kurie bendradarbiauja su leidyklomis, kurių nuomonės paisoma, – yra nemažai. Rašytojų tinklaraščių – reta. Dauguma jų panašūs į oficialias garbės ar skelbimų lentas: toks ir toks ten ir ten susitiks su skaitytojais arba išleido naują knygą, ištrauka pridedama. Neduokdie, bus įdėta kas nors asmeniška, nauja, kokios nors kūrybos nuotrupos, pasvarstymai, eskizai. Nežinia, kodėl taip. Gal rašytojai tingūs, gal mano, kad tai neverta jų dėmesio? O greičiausiai priežastis paprasta – daug sekėjų taip nesurinksi. Tave skaitys geriausiu atveju koks šimtas du. Be to, – ir tai dar svarbesnė priežastis, – visa tai, ką čia išvardijau, juk galima sudėti į feisbuką.

Na ką, nugalėtojas jau aiškus. Visi virtualiai-socialiai aktyvūs rašytojai ganosi melsvose feisbuko lankose.

Kodėl taip? O todėl, kad gerbėjai FB yra daug lojalesni, labiau linkę dalytis jūsų tekstais ir postais, labiau linkę pirkti jūsų siūlomą produktą nei kitų soc. tinklų gyventojai. Tik yra vienas „bet“ – FB reikalauja daugiau laiko suburti lojaliems ir ištikimiems gerbėjams bei skaitytojams. Ir darbo. Daugelis žymių pasaulio rašytojų net moka specialiems žmonėms (tiksliau, moka jų agentai ir leidyklos), kad prižiūrėtų jų FB puslapius.

Taigi, keletas patarimų būsimiems ir esamiems feisbukininkams (remiantis užsienio patirtimi ir soc. tinklų vadybininkų ir ekspertų – štai kur, taip sakant, nebloga profesija – patarimais):

1) nepostinkite tviterio žinučių ir haštagų arba bent nepersūdykite su jais, nerašykite šveplai, su klaidomis ir bet kaip – atrodysit kvailai. Rašytojas gali maivytis ar koketuoti, bet FB reikia tai daryti itin sąmoningai, sąmojingai ir išradingai. Nes FB, pasak rašytojo ir aktyvaus feisbukininko Liutauro Degėsio, „sustiprina komunikacijos lygį, bet nesąmonės laipsnį irgi padidina astronominiu mastu ir geometrine progresija“.

2) Nepostinkite per dažnai – užverstas jūsų žinutėmis gerbėja pasiduos ir nebetikrins jūsų sienos, o gal net ją paslėps. Siūlyčiau neviršyti 3–4 kartų per dieną. Kita vertus, ką nors skelbti FB reikia ne rečiau nei vieną kartą per savaitę, bet, tiesą sakant, tai nėra privaloma taisyklė – jei jaučiate, kad jūsų buvimas FB yra prievolė, geriau to nedaryti, nes tai puikiai matoma kitiems. Geriausia rašyti ar postinti tik tada, kai tikrai turite pasakyti ką svarbaus ar įdomaus. Šiukšlintojus ir triznius žmonės linkę paslėpti.

3) Vienam rašytojui geriau neturėti keleto savo puslapių arba naujo puslapio kiekvienai knygai – jūs patrūksite juos prižiūrėdami, o skaitytojus užknis skaityti ir sekti.

4) Nekurkite per daug grupių, nekurkite grupių knygų pristatymams, neįtraukinėkite neatsiklausę žmonių į grupes – tai nemandagu. Knygos pristatymui ar išleidimui pakanka sukurti įvykį. Ir, pabrėžiu, išsamų įvykį, su aiškiai pateikta informacija, laiku, vieta, aprašymu ir t. t., ir – pageidautina – ne priešpaskutinę dieną. O sukūrus įvykį – būtų gerai jį palaikyti įvairiomis žinutėmis ir pan. Bent po vieną per dieną.

5) Netaginkite be reikalo žmonių ir nepostinkite jų sienoje savo knygų ar savireklamos. Tai tas pat, lyg bandytumėte leidėjui pakišti savo rankraštį po tualeto durimis.

Rimti autoriai FB naudoja keliems dalykams: bendruomenei (savo gerbėjų genčiai) kurti; erzinti ir sudominti (praskleidžia uždangą į savo rašymo procesą, pasidalija ištraukomis, praneša apie sandorius su leidyklomis ir publikacijas svarbesnėje spaudoje, publikuoja mažas ištraukėles iš naujienų, dalijasi recenzijomis bei atsiliepimais); nukreipia gerbėjus į svaresnius savo puslapius internete – „Amazon“ puslapį, autoriaus vardinį puslapį ir panašiai.

Ko nori iš FB esančių rašytojų jų skaitytojai ir gerbėjai? Visų pirma, žvilgtelėti už kulisų – perskaityti jų nuomonę vienu ar kitu svarbiu klausimu (apie lit. skandalą, pasirodžiusią knygą, svarbų kultūrinį įvykį). Biografijų, dokumentinių knygų rašytojai turėtų atskleisti įdomius faktus ir dalyti patarimus. Jų FB puslapį verta lankyti dėl patarimų – už DYKĄ. Žinoma, juos dalija taip, kad parduotų knygą, įtrauktų į kokį nors rengiamą seminarą, dirbtuves, sudomintų savo dėstoma ir peršama programa, už kurią pagautas būsimas skaitytojas jau mokėtų pinigus. Ir, pageidautina, nemažus.

Mūsų skaitytojams labai, LABAI rūpi rašytojų kasdienybė (knygų lentynų nuotraukos, išvirtos uogienės receptas, numegzto šaliko fotografija). Juos domina rašytojų pomėgiai ir hobiai, tai, ką jie skaito, kaip rengiasi, jiems itin svarbus jų humoras. Juos domina susitikimai su skaitytojais, kelionės, knygų mugės etc.

Bet lietuvių rašytojai nelinkę kurti savo gerbėjų puslapių. Jie labiau linkę su skaitytojais bendrauti kaip su draugais, suburti daugybę draugų. Kiti kliaunasi sekimo funkcija, o draugus filtruoja labai kruopščiai. Lietuviai, kaip ir kiti, mėgsta dalytis tariamai privačia informacija. Kodėl sakau „tariamai“? Todėl, kad nuotraukos iš kelionių, susitikimų su draugais kokioje nors sodyboje, grybavimų, žvejybos ar pasėdėjimo bare, taip pat kruopščiai atrinktos tariamai spontaniškos šeimos fotografijos šiais laikais (tik nenustebkite, juk žinojote) nebėra laikomos privačia informacija.

Visais šiais dalykais mūsų rašytojai naudojasi kaip širma, už kurios slepia tai, kas jiems iš tikrųjų svarbu. Skaitytojui pateikiama viešai naudoti skirta privataus gyvenimo versija. Čia rašytojas, ypač nuovokesnis, dirba sau kaip viešųjų ryšių specialistas ir atstovas spaudai, o dažnai ir kaip agentas, nes agentų Lietuvoje neturi beveik niekas.

Aišku, garsesniam rašytojui (ir Lietuvoje) geriau muses ir kotletus laikyti atskirai. T. y. savo rašytojystei skirtus dalykus (puslapį) ir savo asmeninį profilį. Nes kai viskas suplakama į krūvą, išeina Kęstučio Navako atvejis – nepašvęstieji gerbėjai jaučiasi artimi draugai ir gali tapti įkyrūs, o seni pažįstami ir draugai meta skaityti KN ir lankytis jo sienoje, nes juos ima ir užknisa koketavimas su nežinia kuo, aukcionai, turgūs, rankdarbių demonstravimas ir stalo serviravimo pamokėlės.

Na, o dabar pereikime prie konkretybių. Kadangi rašytojų yra daug ir įvairių, jais gali, ypač FB, apsiskelbti bet kas. Ieškodamas dėsningumų ir įdomybių peržiūrėjau tik LRS narių ir jiems prijaučiančių FB profilius (taip pat darbas nemažas). Taigi, ką mes matome?

FB savo profilius turi gal tik penktadalis ar šeštadalis LRS narių. Aišku, turinčiųjų skaičius atvirkščiai proporcingas narių amžiaus skaičiui – jaunesni FB lankosi beveik visi. Absoliuti FB rekordininkė – tiek gerbėjų ir sekėjų, tiek draugų skaičiumi – Ilzė Butkutė, žmogus-industrija (20 000 sekėjų, draugų skaičius slepiamas). Bet Ilzė ir atidirba – būtent ji puikiai išmokusi viliojimo meno ir išlaiko idealią proporciją tarp asmeniškų žinučių (taip pat kruopščiai atrinktų ir turinčių reikalingą potekstę), socialinių ir verslo įrašų. Poezijos Ilzė skelbia nedaug, bet skelbia, taip pat visada pasidalija savo vietinės ir tarptautinės sėkmės istorijomis.

Kiti sėkmės lydimi FB žmonės (abėcėlės tvarka) – Vainius Bakas (apie 3 000 sekėjų). Regis, beveik visi nauji jo tekstai eina į FB, jis turi gerbėjų komandą, prilygstančią „Begalybės fragmentams“. Puslapis – saldokas (įskaitant iliustracijas), orientuotas į „paprastą žmogų“ (jei jums patinka saldi klasikinė muzika ir gražūs abstraktūs peizažai – būtinai užeikite). Komentarai – panegirikos ir susižavėjimas, ir visiškas abejingumas iš plunksnos brolių pusės.

Liutauras Degėsys – vienas iš retų autorių, turinčių asmeninį ir rašytojo profilius (pastarajame – daugiau kaip 200 sekėjų). Puslapis prižiūrimas puikiai – yra visos naujienos, bendravimas su lankytojais, neperkrauta. Panašiu keliu eina ir Aušra Kaziliūnaitė – turi puslapį „Poetė Aušra Kaziliūnaitė“ ir asmeninį puslapį. Abu įdomūs, gerai prižiūrimi.

Beveik pavyzdiniu rašytojo puslapiu pavadinčiau Vilniuje gyvenančios Lenos Eltang paskyrą. Joje yra visko: visos naujienos apie rašymą ir knygas, vidinė informacija apie rašytoją ir rašymą, trumpi įrašai (tiek dienoraštiniai, tiek šiaip pamąstymai – tikrai įdomu skaityti). Rekomenduočiau, bet… neturi sekimo funkcijos, reikia prašytis į draugus – nežinia, ar priims. Be to, rusiškai nemokantiems – bėda.

Gintaro Grajausko puslapis – gyvas, dažnai atnaujinamas, įvairus (teatro, muzikos, literatūros, vertimų naujienos dedamos reguliariai). Labai aiškiai deklaruojamos politinės pažiūros. Tik tiek, kad nėra sekimo galimybės, puslapis prieinamas tik draugams (2 300).

Įdomūs Laimanto Jonušio (jei kam rūpi užsienio literatūros naujienos, kalbos įvairenybės ir kt.) ir Giedrės Kazlauskaitės (dėl šmaikščių komentarų ir įrašų – ypač) puslapiai. Rekomenduočiau ir Saros Poisson (dėl įdomių minčių ir mini esė) bei Paulinos Pukytės paskyras. Tikrai visada yra ką paskaityti Regimanto Tamošaičio, Agnės Žagrakalytės ir Dalios Staponkutės sienose. Kaip dabar sakoma, „must read“ – Rolando Rostowskio FB siena: nuorodos, fotografijos ir fotosesijos, teatro kelionės, šmaikštūs komentarai. Vienas įdomesnių kultūros gyvenimo stebėtojų ir komentuotojų. Deja, sekimo funkcijos neturi, teks prašytis į draugus.

Žmogumi-feisbuku galima pavadinti Artūrą Valionį – tai kone kūrybos laboratorija: fotoeilėraščiai, mini esė, haiku, epigramos, aforizmai, savireklama. Beje, jis ir Aušra – du iš daugybės autorių, tikrai aktyviai ėmęsi savireklamos per Metų knygos rinkimus. Ir ši strategija pasiteisino.

Turbūt įdomiausias atvejis – Kęstučio Navako feisbukas, daugeliui jau seniai sėkmingai pakeitęs gyvą autorių, o pačiam autoriui jau seniai ir sėkmingai pakeitęs tikrovę. Tiesą sakant, visą studiją galima parašyti vien iš jo FB sienos. Labai įdomus tyrimas išeitų apie gyvenimo ir fikcijos ribas, gyvenimo kaip fikcijos ir fikcijos kaip gyvenimo pateikimą. Apie tai, kiek rašantysis suvokia tikrovę, kaip ją keičia, kam ji reikalinga ir kodėl į ją atsiliepia skaitytojas.

Galų gale, visi lietuvių rašytojai feisbuką paprasčiausiai naudoja darbui (taip dažniausiai elgiuosi ir aš) – susisiekti su kuo nors greit ir paprastai, suderinti skaitymus, pasikalbėti su redaktoriumi, persiųsti rankraštį, susitarti dėl publikacijos, pasišnekėti su leidėju, su kolega rašytoju ir t. t., ir pan. (be to, malonu, laukiant atsakymo, neišeinat iš to paties puslapio, perskaityti kokių pletkų ar palaikinti katuką).

Prieš pereidamas prie feisbuko kapinių – mirusių rašytojų, paminėsiu rašytojus, esančius keistoje, neapibrėžtoje FB erdvėje. Jie yra, bet jų kaip ir nėra. Pavadinkime juos golemais. Kas yra golemas? Tai FB narys, kurio sienoje, atrodytų, verda gyvenimas – pilna nuotraukų, nuorodų, įrašų. Bet atidžiau pažvelgęs pamatai, kad nė vieno ar beveik nė vieno iš šių įrašų autorius nėra jis – visur jis pažymėtas, paženklintas, daugelį įrašų į jo sieną įkėlė kiti. Tokie golemai tarp LT rašytojų – Herkus Kunčius (iš dalies, priešokiais), Valdas Papievis, Kornelijus Platelis, Mindaugas Nastaravičius, dar keletas kitų.

Na, ir dar viena pereinamoji stadija – šmėklos arba vaiduokliai: kai kurie lietuvių rašytojai FB naudoja tik kitų sienoms skaityti, tik tam ir registruojasi – skaityti kitus, patiems nieko nedarant, tokių beveik pusė. Jie tyliai stebi mūsų FB audras stiklainyje – kantriai, nekomentuodami ir nieko neatskleisdami. Viską turbūt panaudoja savo kūrybai ir charakterių bei veikėjų studijoms (tuo užsiimant galime įtarti, pavyzdžiui, Arūną Spraunių ar Sigitą Parulskį).

Mirusių lietuvių rašytojų profilių FB gausu. Keisčiausi yra Sigito Gedos ir Juozo Apučio FB puslapiai. Gedai skirtų net trys, juose po keletą draugų – labai gražių mergaičių ir dailių berniukėlių. Ką tai reiškia – nežinia. Juozas Aputis taip pat „turi“ 3 profilius – viename jų jis nuo 2014 m. gegužės 3 d. įrašytas kaip dirbantis „Maximoje“. Kitame, tuščiame, profilyje „turi“ du draugus – Salomėją Nėrį ir Vincą Mykolaitį-Putiną.

Keista, bet nėra Jono Strielkūno ar jo gerbėjų puslapio, nemyli feisbukiečiai ir Bradūno su Brazdžioniu, ir Miliauskaitės su Maldoniu. Gavelio ir Granausko puslapiai atidaryti, bet liūdni ir apleisti. Apleisti ir Kukulo bei Rudoko puslapiai. Aktyviai prižiūrimų puslapių nedaug: Petro Dirgėlos, Jurgos Ivanauskaitės (4 000 žm.), Jurgio Kunčino. Rekordiniu rašytojų kapinyno lankytojų skaičiumi gali pasigirti tik Paulius Širvys (6 500 žm. – atnaujinama retai, bet atnaujinama), na ir plačiausias takelis pramintas ir daugiausia žvakelių dega prie Justino Marcinkevičiaus profilio (16 000 gerb.).

Oficialieji rašytojų puslapiai (tokių labai nedaug) – ta pati garbės lenta, sukryžminta su skelbimų stulpu. Nėra ko ten eiti. Organizacijų puslapiai, atvirai jums pasakysiu, neįdomūs, o dažniausiai ir uždari. Ten, grupėse, rašytojai tykiai sprendžia savo reikalus, organizacinius dalykus, ginčijasi, kartais net audringai, bet visa tai neperžengia privačių ribų.

O kas tokie yra FB esantys lietuvių rašytojo gerbėjai? Nemenką jų dalį sudaro provincijos kultūros centrų darbuotojos, bibliotekininkės ir savivaldybių tarnautojos. Jos seka kiekvieną kvėptelėjimą, aktyviai laikina, be to, nederėtų pamiršti, FB joms tampa vienu iš svarbiausių kultūrinės informacijos, informacijos apie rašytojus ir jų knygas šaltiniu. FB joms (ypač labiau skaitmeniškai praprususioms) yra darbo įrankis. Antra pagal gausumą grupė – kolegos rašytojai, kritikai, literatūrologai. Trečia – studentai ir moksleiviai – mokslinius darbus rašantys, literatūra truputį besidomintys. Jiems tai taip pat informacijos šaltinis. Paprasti skaitytojai lieka ketvirtoje vietoje.

Trumpai tariant – lietuvių rašytojai feisbuką galėtų išnaudoti ir geriau, bet turbūt, kaip ir visi rašytojai, nenori gaišti laiko. Deja, niekas negali samdyti žmogaus ar agento, kad tuo pasirūpintų. Tad iš dalies šią funkciją atlieka leidyklos, iš dalies jie patys – daugumą reklaminių funkcijų bandoma sugrūsti į asmeninį puslapį. Gal kokie 10 proc. FB esančių rašytojų naudojasi tinklu pagal profesiją – rašyti, ką nors nauja išbandyti, tą, kas parašyta, skleisti ir įvertinti. Bet FB, kaip ir lazda, turi du galus – jis gali tapti tuo pasakos veidrodžiu, rodančiu tik tai, kas pasaulyje gražiausia. Arba, kaip vienoje savo esė rašė Liutauras Degėsys: „Jeigu būsi rašytojas – neduokdie, poetas, – tai turėsi dvidešimties pakalikų-skaitytojų būrelį, iš kurių adoruojančių veidų net nesuprasi, kad jau nusirašei, kad laikas sustoti. Ir rašysi, rašysi – net ne eilėraščius, o knygas, ir leisi, ir leisi jas 200 egzempliorių tiražu, iš kurių penkiasdešimt nusipirksi pats ir išdalinsi net tiems, kurie nemoka skaityti.“ Į pavyzdžius pirštais nerodysim, atsivertę FB patys greit susirasite.

 

 

Virginija Cibarauskė.

Gera ir bloga kritika

Mano pranešimas nepagrįstas moks­liniu tyrimu – jis subjektyvus ir patirtinis, savo teiginius grindžiu asmeniniais išgyvenimais, pamąstymais, perskaitytomis knygomis, įsivaizdavimais. Nežinau, ar tai lemtis, tačiau mano kritika dažniausiai sulaukia epitetų „bloga“. Neretai „blogais“ vadinami ir straipsniai, recenzijos, net tyrimai, kurie man, gal todėl, kad pati turiu neabejotiną polinkį į „blogį“, itin patrauklūs. Ši situacija ir privertė susimąstyti, kas iš tiesų yra bloga ir gera kritika Lietuvoje šiandien.

Manau, viena iš priežasčių, kodėl recenzija, apžvalga ar straipsnis vadinami „blogais“ (nekalbu apie plagiatus ir atvejus, kai tekstas neatitinka net minimalių žanro numatomų kokybės kriterijų), yra ta, jog vietoje kūrinio ir autoriaus vertės kūrimo pasirenkamas vertinimas. Ir pati rašydama apžvalgas, recenzijas visuomet bandau atskirti tai, kas vertinga, nuo to, kas nevertinga. Tokia laikysena yra mažų mažiausiai sąžininga: ieškoti privalumų knygoje, kurią skaitei kamuodamasi iš nuobodulio, – tai tarsi girti to nevertą žmogų. Todėl dažnai sulaukiu priekaištų, neva nekenčiu literatūros, taip pat – kad esu neprofesionali, nes nesugebu įžvelgti ir atskleisti teksto vertės. Tačiau ar iš tiesų visi tekstai vertingi? Ar kiekviena knyga išliks skaitytojų atmintyje, pakeis jų gyvenimus, net kultūros būvius? Visi žinome, kad atsakymas vienareikšmis –­ ne.

O gera kritika šiandien vadinama tokia, kuri kiekvieną tekstą laiko vertingu. Gera kritika prastų tekstų neskaito, nevertina – palieka juos nuošalėje. O tie tekstai, kurie nusipelno geros kritikos plunksnos, yra vertingi. Geros kritikos ir ypač geros kritikės tikslas: parodyti, išskleisti kūrinio vertes tokiu būdu, kad net jo neskaitę ar neskaičiusios nesuabejotų – tai tikra literatūra. Teko skaityti, kad literatūrologę ir kritikę Eleną Bukelienę vadino kritike-mama, nes ji rašytojus mylėjo tarsi savo vaikus – apie kiekvieną rasdavo pasakyti ką nors gera. Bet juk ne visos nori būti mamomis – net ir tėvais nori būti ne visi.

Žinoma, pateiktas skirstymas į gerą ir blogą kritiką tėra žaidimas, be to, šiek tiek ironiškas. Ir kūrinių vertę teigianti, ir neigianti, kvestionuojanti kritikos yra naudingos, net – būtinos. Skirtingų nuomonių koegzistavimas toje pačioje erdvėje – kultūros gyvybės sąlyga. Jei vertė kuriama, palaikoma, ji privalo būti ir griaunama, ardoma, užklausiama. Antraip rizikuojame vieną rytą nubusti tobulame pasaulyje be mirties –­ amžinų be saiko dauginamų šedevrų rojuje. Be to, vadinamoji bloga kritika savo irzlumu, bambėjimu, nuolatiniais reikalavimais atsveria gerosios nuobodumą. Gera kritika – maloni, tačiau bloga kritika – įvykis.

Ir bloga, ir gera kritika įsišaknijusios mūsų kultūros atmintyje. Sovietmečio tyrinėjimams skirtoje knygoje „Nevienareikšmės situacijos“ (2015) literatūrologas, rašytojas ir kritikas Rimantas Kmita profesoriaus Kęstučio Nastopkos teiraujasi, ar kritikų ir rašytojų santykiai sovietmečiu buvo lygiaverčiai, ar vyravo samprata, jog kritikai turi aptarnauti rašytojus. Nastopka patvirtina, kad tuo laiku santykiai lygiaverčiai nebuvo: Kritikai vis tiek eina iš paskos – paskui literatūrą. Anais laikais jų tikslas lyg ir buvo padėti įsitvirtinti poetams, apginti kai kuriuos poetus. Tai galima vadinti aptarnavimu.¹ Vadinamosios blogosios kritikos klestėjimo metas – Lietuvos tarpukario literatūrinis gyvenimas, literatūrinės polemikos, ginčai, net muštynės: avangardistai prieš simbolistus, modernistai-dekadentai –­ prieš kritikus-dvasininkus. Kai oponentų neatsirasdavo, Balys Sruoga susikurdavo naują pseudonimą ir polemizuodavo pats su savimi. Šia prasme paskiro kūrinio ar net žanro, srovės vertė buvo polemikos, ginčų objektas.

Šiandienos rašytojai iš kritikos tikisi aptarnavimo, pagalbos įtvirtinant savo reikšmingumą. Viena vertus, į kritikus žiūrima nepatikliai – ypač tuomet, kai jie ar jos nėra rašytojai. Čia vertėtų iš atminties pacituoti Sigitą Gedą, teigusį, kad visa kritika yra nedora, tačiau akademiniai kritikai – patys negailestingiausi, nes patys kažkada norėjo būti rašytojais, bet netapo². Mano blogos intencijos kartą buvo demaskuotos paskelbiant, kad pykstu ant poetų, nes noriu prisėsti prie jų kuklių staliukų, tačiau jie manęs vis nepakviečia. Kitaip tariant, net ne gilios psichologinės traumos, o mergelės pavydas blogį pasėjo.

Be abejo, tokį jautrumą lemia ir samprata, esą rašymas – tai gyvos odos lupimasis, esą autorius rašo krauju, o kritikuoti tekstą tolygu paniekinti kruviną auką. Labai graži metafora tokiam poeto ir jo teksto santykiui nusakyti pasitelkta XX a. pabaigoje itin aktyviai vienas kitą gyrusių poetų ir kritikų Sigito Parulskio ir Aido Marčėno interviu – „poeto oda odinė“ (o ne iš knygos viršelio)³. Taigi viskas šiandien labai rimta, į rašymą žiūrima ne kaip į profesiją, reikalaujančią meistrystės, bet kaip į auką, lemtį, pranašystę.

Kita vertus, mąstant apie literatūrą, reklamą ir vertę, šiandien išryškėja paradoksali Lietuvos literatūros lauko situacija – rašytojai, ypač poetai, kaip velnias kryžiaus vengia žodžių „rinka“, „reklama“, „populiarumas“. „Populiarioji literatūra“, „populiarusis romanas“, tuo labiau – „populiarioji poezija“ vis dar skamba įžeidžiai, o teiginys, jog X užsiima savireklama, gali būti (o dažnai ir būna) interpretuotas kaip šmeižtas. Analogiška ir akademinio pasaulio laikysena – itin dažnai pabrėžiama, kad vertės ir vertybės žėri pelenuose, t. y. nuošalėje, o autoriai ar autorės, įtariami „besireklamuojantys“, tampa „abejotini“. Todėl susidaro įspūdis, kad nenorima pripažinti tarsi ir natūralių – o gal natūralių tik man, nes esu ciniška –­ dalykų. Pavyzdžiui, kad ir literatūrą, ir apie literatūrą rašantieji siekia ne tik altruistiškai dirbti dėl meno, mokslo ir tiesiog Lietuvos, tačiau nori ir šio to sau – pripažinimo, įvertinimų (pavyzdžiui, apdovanojimų), materialinės gerovės.

Nesenas pavyzdys: šį pavasarį Rašytojų sąjungos suvažiavime teko kalbėti tema, ką lietuvių literatūra šiandien turi ir gali pasiūlyti pasauliui. Vėliau vykusioje diskusijoje paaiškėjo, kad didžioji dauguma rašytojų nori būti skaitomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, nori būti pristatomi tarptautinėse knygų mugėse, nori būti siūlomi leidykloms, nori būti verčiami ir perkami. Kai kurie šiuos savo norus formulavo kaip reikalavimus leidykloms, kultūros politiką vykdančioms institucijoms ir pan. Tačiau kalbėti apie knygą kaip prekę – vis dar nejauku, o tam tikruose rateliuose –­ net amoralu.

Taigi nors reklamos, reklamavimosi, apskritai pripažinimo svarba neigiama, iš literatūros kritikos tikimasi vien kūrinio vertę patvirtinančių tekstų. Kuo tokios recenzijos, apžvalgos skiriasi nuo reklamos? Nuo grakščių kūrinį ar autorių giriančių frazių ketvirtuosiuose viršeliuose, nuo šmaikščių kalbų knygų pristatymuose, mugėse? Arba: kuo vadinamoji kritika skiriasi nuo tekstų, –­­ žodinių ir vaizdinių, – kuriuose šlovinami nišiniai kvepalai ar skalbimo milteliai, pabrėžiant jų išskirtinumą, svarbą, gebėjimą pakeisti gyvenimą? Žinoma, trokštama geroji kritika nėra tiesmuka, ji naudojasi rafinuotu žodynu, kartais paminimi ir šiokie tokie trūkumai, tačiau didžiosios dalies tekstų funkcija ta pati – kurti ir palaikyti vertę. Nesakau, jog tai blogai, bet, mano manymu, toks požiūris į kritiką ir tokie jai keliami lūkesčiai (ir šių lūkesčių neatitinkančios kritikos bei jų autorių niekinimas) tiesiogiai susiję su skundais, kad kritikos šiandien iš viso nėra.

¹ „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Sudarė Rimantas Kmita. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 243.

² „Kultūros savaitė“, 2013-02-03: www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/11288#wow­za­play­start=10679000&wow­za­play­du­ra­tion=1302000.

³ Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis. „Poeto oda odinė“, Būtieji kartiniai. – V.: „Apostrofa“, 2008, p. 345–351.

 

 

Laura Noreikaitė.

Ką propaganda atskleidžia apie postmodernų XXI a. žmogų?

Tu esi vaizdiniais ir emocijomis mąstantis žmogus.
Tu nebesi argumentų žmogus.
Tu esi viskuo abejojantis.
Tu esi beatodairiškai ieškantis alternatyvų.
Tu esi siekiantis demaskuoti galios diskursus,
todėl lengvai apgaunamas.
Tu turi nenumaldomą troškimą būti išskirtinis ir ypatingas,
todėl esi lengvai manipuliuojamas.
Viliuosi, kad tu tik vienas iš tūkstančių.

 

2014 m. birželį teroristinė Irako grupuotė paskelbė kurianti pasaulinį musulmonų kalifatą¹, o pasaulio žiniasklaida netruko avansu suteikti šiam reiškiniui valstybės statusą. IS, ISIS, ISIL, Daesh santrumpos netikėtai įsiveržė į mūsų tikrovę – Vakarų pasaulio diskursą. Į mūsų tekstus įsiveržė ne tik abreviatūros, bet ir su trenksmu griūvančios tūkstantmetės kolonos, atviras brutalumas, masinės egzekucijos, pabėgėlių srautai, į kalifatą besiveržiantys Vakarų pasaulio jaunuoliai. Pasaulis pasmerkė tokį žiaurumą, bet jis vis tiek žvelgė:

• iš ISIS propagandinių vaizdo įrašų, nenusileidžiančių Holivudo režisūriniams sprendimams;

• iš ISIS leidžiamo elektroninio žurnalo „Dabiq“, atitinkančio Vakarų standartus, kuriame publikuojami interviu su teroristais lyg tai būtų interviu su Pasaulio čempionatą laimėjusiais futbolininkais;

• iš mobiliųjų programėlių, kurios suteikia galimybę išmokti arabų kalbos, žinoma, tikram teroristui aktualaus žodyno;

• iš kompiuterinių žaidimų, kuriuose galima pasijusti nenugalimu kalifato kariu;

• iš paskyrų socialiniuose tinkluose.

ISIS vidutiniškai paviešina 3 vaizdo įrašus ir 15 fotoreportažų per dieną. 90 proc. viso socialiniams tinklams skirto turinio yra išplatinama socialiniame tinkle „Twitter“. ISIS turi apie 70 tūkst. „Twitter“ paskyrų, kurios per dieną sugeneruoja apie 200 tūkst. žinučių.

ISIS, prabilusi Vakarams atpažįstama forma, sukūrė sofistikuotą ir estetišką terorizmo įvaizdį. ISIS pavyko ne tik pasiekti plačią Vakarų auditoriją, bet netgi dalį jos patraukti. Dėl medijų iš dulkėtų ir apžėlusių teroristų jie virto nuo žurnalo viršelio žvelgiančiais herojais mąsliomis akimis. „Al-Qaedai“, skelbusiai tą pačią žinutę apie kovą su Vakarų pasauliu, nepavyko vakariečių akyse išaugti aukščiau lokalios radikalių teroristų grupuotės dykumų apkasuose. Jų propaganda neturėjo tiek „blizgučių“ – puikių automobilių, ginklų, nudailintos realybės ir estetikos elementų. Vakarų auditorija skiria egzekuciją, nufilmuotą drebančiomis rankomis mobiliuoju telefonu, ir kokybišką vaizdo klipą pagal visus kokybės standartus. Šių dienų pasaulis susiduria su tikslingai kuriama propaganda. Kad būtum pastebėtas ir išgirstas, nereikia Vakarų pasaulio užkariauti argumentais, užtenka prabilti jam atpažįstama forma per alternatyvų diskursą, prisidengiant profesionalumu ir kokybe.

Pavyzdžiui, 2015 m. ISIS paviešino vaizdo įrašą, kuriame įamžinta 21 Egipto koptų krikščionio egzekucija. Profesionalumo kanonus atitinkančiame vaizdo įraše vaizduojami:

• pajūrio vėjyje klūpantys oranžiniais kostiumais vilkintys pasmerktieji (aliuzija į kalinių uniformas JAV);

• jiems gerkles perrėžti pasiruošę išdidūs juodais raiščiais veidus dengiantys kariai ir ant jų strėnų žvilgantys ginklų ašmenys (aliuzija į samurajus ar nindzes);

• išraiškinga teroristų vado prakalba angliškai (adresatas – Vakarų auditorija);

• paskutinio šanso atsiversti į islamą suteikimas (gailestingumo demonstravimas);

• atvira egzekucijos scena (ISIS necenzūruota realybė kaip alternatyva Va­karų pasaulio konstruojamai tiesai ir ko­rektiškumui).

Vaizdo įraše, egzekucijos fone, simboliškai skamba našidas²: Jei netikėjimas atvilnijo jūros puta, mes lygumas užliesime tamsiai raudonu krauju... Mes tamsiomis naktimis pjausime ir skersime keršto ašmenimis, nuodijančiais visus tuos, kurie yra užsitraukę mūsų pyktį. Vaizdo įrašas, prasidėjęs jūros bangų mūša, simboliškai užbaigiamas kraujo bangų mūša. Verta pastebėti, kad įžangos ir pabaigos titrų stilius atitinka populiarių kompiuterinių žaidimų grafiką.

Kitas pavyzdys – ISIS leidžiamas elektroninis žurnalas „Dabiq“, dėl stiliaus ir kokybės neretai lyginamas su „Times“ ir „People“ žurnalais. Nuo 2014 m. liepos pasirodė 15 „Dabiq“ numerių. Jame publikuojamos ISIS naujienos, įvykiai, fotoreportažai, ISIS karių istorijos. Žurnale romantizuojamas musulmonų kalifato sukūrimas, didžiuojamasi sėkmingomis terorizmo atakomis. Leidinys skirtas Vakarų auditorijai, siekiant pritraukti daugiau kovotojų ir skleisti ISIS propagandą. Žurnale daugiausia dėmesio skiriama vizualiniam, o ne tekstiniam turiniui. Net du trečdalius žurnalo turinio sudaro nuotraukos. Jis parengtas naudojant moderniausias technologijas. Taip pat pateikiamos nuorodos į kitus ISIS propagandos šaltinius, pavyzdžiui, Top 10 vaizdo įrašų, grotažymės (hashtags) ir kt. Pavadinimas „Dabiq“ musulmonų apokaliptinėje mitologijoje reiškia paskutiniojo mūšio vietą (dabartinėje Sirijoje), kurioje susidurs krikščionys ir musulmonai. Pagal pranašystę lemiamame mūšyje trečdalis musulmonų karių dezertyruos, trečdalis žus ir taps šventaisiais kankiniais, o trečdalis laimės ir užims Konstantinopolį. Jų akimis, ISIS laimėjimai ir pralaimėjimai pildo pranašystę, nes provokuoja Vakarų pasaulio įsikišimą ir artina lemiamą mūšį.

Apmąstydama Vakarų pasaulio imlumą propagandai prisiminiau savo patirtį Amerikoje stebint ledo ritulio varžybas. Tos dienos patirtis tampa reikšminga bandant suprasti, kodėl Amerikos prezidento rinkimų debatuose triumfuoja ne argumentais, o klijuojamomis etiketėmis oponentus žlugdantis Donaldas Trumpas, kodėl Kremliaus skleidžiama propaganda Vakaruose, net ir įrodžius melagingus faktus, taip sunkiai nugalima. Atsakymas veikiausiai slypi pačioje Vakarų visuomenėje ir jos santykyje su tikrove.

Nusikelkime į 30 tūkst. žiūrovų talpinančią areną Omahoje. Atmosfera ima kaisti per pirmą pertrauką, gausėja šūksnių. Komandos iščiuožia ant ledo ir atmosfera po truputį blėsta. Tam pačiam scenarijui pasikartojus per antrą ir trečią pertrauką, suprantu, kad tai toli gražu ne atsitiktinumas. Pasirodo, visa esmė per pertrauką rodomuose motyvaciniuose vaizdo įrašuose, t. y. populiarių filmų apie sportą ištraukose, kuriose treneris rūbinėje rėžia sportininkams uždegančią kalbą nuteikdamas komandą lemiamai kovai. Būtent šie vaizdo įrašai, bet ne varžybų intriga, besiskleidžianti priešais žiūrovų akis, sukėlė tokias ovacijas. Nuo tada man vis neduoda ramybės klausimas, kas tai buvo? Sukrėtė suvokimas, jog pasiekti šiuos žmones galima ne realiais veiksmais, kurie keltų emocijas, bet žodžiais, įvaizdžiu, muzikiniu fonu.

Vakarų pasaulio mąstymo būdas yra palankus propagandos sklaidai. Peteris Pomerantsevas straipsnyje „Kodėl mes esame postfakto?“ („Why we are post-fact?“) kelia klausimą, kaip mes XXI a. atsidūrėme tokioje situacijoje, kai tapo nebesvarbu, ar pasaulio lyderiai sako tiesą, ar meluoja, kai įrodymais grįstų tyrimų išvados gali būti prilyginamos konspiracijos teorijų išvedžiojimams ir pateikiamos kaip tokio paties lygmens tiesos. Anot jo, nuo tada, kai Decartes’as suabejojo viskuo, išskyrus pačia abejone, bei konstatavo faktą – mąstau, vadinasi, esu – mąstymas perėjo nuo objektyvios realybės prie subjekto. Vakarų pasaulis nuo klasikinio mąstymo, kuriam buvo svarbus autoritetas, faktai, logika, argumentuota kalba, pamažu perėjo prie postmodernaus mąstymo. Schopenhaueris, remdamasis Decartes’u priėjo išvadą: jeigu vienintelis dalykas, dėl kurio gali būti tikras, yra protas, tada pasaulis viso labo tėra žmogaus re­prezentacija. XX a. postmodernistai, plėtodami šią idėją, žengė dar toliau ir konstatavo, jog pasaulis tėra tekstas, o mūsų tikrovė tėra dominuojantis galios diskursas.

Tokiame kontekste netruko įsivyrauti tiesų reliatyvizmas. Anot P. Pomerantsevo, postmodernistai diskreditavo protą kaip galios įrankį, todėl išaukštino emocijas kaip išlaisvinančias per se. Neretai šiandienos žmogus, nepasitikėdamas masine žiniasklaida, maištaudamas, ieško alternatyvių informacijos šaltinių socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose, vis populiaresnė tampa „pasidaryk pats“ žurnalistika. Tyrimų ataskaitose teigiama, kad masinėmis informavimo priemonėmis nesinaudojantys žmonės yra daug labiau veikiami propagandos.

Šiandien propagandai nereikia argumentais įrodyti savo tiesos, tereikia pateikti kuo daugiau tiesos alternatyvų, šitaip jas visas suniveliuojant. Šio tikslo siekiant svarbu alternatyvių tiesos versijų paskleidimo:

• mastas – kuo įvairesnėmis priemonėmis ir kuo platesnei auditorijai, kuri, dalydamasi turiniu, savaime generuoja panašų turinį ir kuria alternatyvią tikrovę;

• forma – kuria imituojamas objektyvumas, pasitelkiant visuotinai atpažįstamą formatą, pavyzdžiui, ISIS žurnalas „Dabiq“, TV kanalas „Russia Today“.

Kai nebelieka autoritetų ir tikrovės kaip atspirties taško, kai tiesa tampa reliatyvi, paremta asmenine emocija, tada argumentai nebeveikia ir propaganda tampa veiksminga. Paradoksalu, abejonė viskuo, turėjusi išvaduoti žmogų iš visuomenės primestų nuostatų, iš tikrųjų sukūrė žmogų, kuris, abejodamas ir ieškodamas alternatyvų, tiesos atskaitos tašku ėmė laikyti tik save patį, pasiklydo diskursų įvairovėje nebegebėdamas atpažinti tiesos argumentų. O liūdniausia tai, kad propagandos argumentais nenugalėsi.

 

¹ Kalifatas – valstybė, valdoma pagal islamo teisę (šaryja). Grįžimas į šaryją, t. y. į dievišką išganymo kelią, tapo XX a. fundamentalistų ir islamo grupių tikslu.

² Našidas (nashīd) – a cappella atliekama musulmonų giesmė.

 

 

Rūta Elijošaitytė.

Apie reklamuojamą skaitymą

Ilgai neradau atramos šiam savo pranešimui. Pirmiausia, žodis „reklamuojamas“ išplečia temą, kuria galėčiau kalbėti kompetentingai, ir padaro skaitymą (reklamos) objektu. Taip pat sudėtinga kalbėti auditorijai, kurioje neskaitančių žmonių tikrai nėra ir kurioje žodžiai „reklamuojamas skaitymas“ veikiausiai turės neigiamą reikšmę. Ar galiu / turiu jus įtikinėti, jog skaitymą reikia kaip nors ir kam nors reklamuoti?

Skaitymas lyg veiksmas, kuris, tokį darbą dirbančių (reklamuojančių skaitymą arba skatinančių skaityti, jeigu tarp šių dviejų žodžių junginių dėsime lygybės ženklą) žmonių nuomone, tarsi turėtų būti vertesnis laiko nei kiti laisvalaikio užsiėmimai. Pavyzdžiui, bėgimas. Arba uogienių virimas. Plaukiojimas baseine arba slidinėjimas. O gal ir neturėtų? Gal skaitymas reklamuotinas ne dėl to, kad žmonės jam neskiria laiko, nelaiko prioritetine veikla, o todėl, kad tiesiog kai ko nežino? Ar reikia jus įtikinėti, kad apie skaitymą verta kalbėti, rekomenduoti vaikams ir paaugliams knygas, organizuoti įvairiausias akcijas, kviečiančias „dalytis skaitymo džiaugsmu“?

Galiausiai, ar man pačiai atrodo, jog reikia reklamuoti skaitymą? Nors pati beveik nieko daugiau gyvenime ir nedarau – literatūra, skaitymas yra tapę man ir pomėgiu, ir darbu. Jaučiuosi labiau skatinanti skaityti, pasakojanti apie skaitymo naudą, nei reklamuojanti skaitymą.

„Skaitymas ir rašymas būdavo socialiniai aktai, dabar tai labai asmeniška veikla.“
Sara Maitland. „Tylos knyga“

Ši citata man, nežinančiai, nuo ko pradėti, parodė kelią. Man skaitymas yra labai asmeniška veikla, norėčiau, kad ir tie, kuriuos skatinu jungtis į skaitančiųjų bendruomenę, taip suprastų skaitymą. Norėčiau, nes žinau pakankamai apie skaitymo naudą žmogaus protui, jausmams, jo būsenai, sprendimams. Ne tik iš savo patirties žinau, bet ir iš daugybės įvairiausių tyrimų (deja, dažniausiai ne pačių, o svetimose šalyse atliktų). Ne tik apie naudą, bet ir apie malonumą, kurį suteikia gera knyga. Kalbėdama apie asmenišką veiklą neturiu galvoje, jog nereikia kalbėti apie perskaitytas knygas su kitais, klausti patarimų bei rekomendacijų. Turiu galvoje labiau patį susikaupimo prie knygos veiksmą, tylą, netgi prabangą skaityti, o ne skaitymo masiškumą. Taip pat norėčiau, jog žmonės rinktųsi tas knygas, kurios jiems patinka, o ne tas, kurias skaito iš pareigos, net tada, kai visiškai „nesiskaito“.

Kita vertus, vis dažniau girdžiu, jog jeigu norime, kad žmonės (ypač jauni) skaitytų, skaitymas pirmiausia turi būti socialinė veikla. Vaikams neįdomu, jeigu jie skaito vieni – tai juos atskiria: kol maži, knyga vienatvėje gali atskirti juos nuo šeimos, kai ūgteli – nuo draugų. Bet kuris rinkodaros specialistas pasakys: jeigu norite, kad žmonės ką nors imtų, veiktų, pirktų, tą daiktą ar reiškinį reikia padaryti socialinį, madingą, netgi masinį. Todėl visada, norint pasiekti matomą rezultatą, orientuojamasi į tai, ką galime pasiekti drauge.

Nors tokių populiarių masinio elgesio pavyzdžių galima rasti labai daug, man artimiausias – bėgimo šventės: dabar bėgimas Lietuvoje tapo toks madingas, kad bėga net tie, kurie mokykloje neatlikdavo normatyvų. Įveikusi 5 kilometrus, bėgimą mečiau. Taip elgiamės su kiekvienu madingu dalyku, jeigu jis netampa mūsų gyvenimo būdo dalimi, mūsų pomėgiu. Manau, tas pats grėstų ir skaitymui, jeigu žmogus jo imtųsi vien dėl mados.

Todėl būtent skaitymo asmeniškumas, – skaitymas tiek, kiek pačiam norisi, – tampa labai svarbus ir įtikina, jog nevertėtų skaitymo daryti socialiniu veiksmu, nevertėtų perdėtai jo reklamuoti, nes taip skaitymas praranda pačią savo esmę – skaityti imama ne dėl savęs, o dėl parodymo, esą skaitoma. (Šitai negalioja kalbant apie neskaitančius ar tik pradedančius skaityti vaikus –­ būtent jiems skaitymas turėtų būti socialus veiksmas, atliekamas drauge su šeimos nariais, darželio auklėtojais.)

Koks yra pagrindinis bet kokios reklamos tikslas? Ką nors parduoti. Ne įsiū­lyti, ne papasakoti, o parduoti, gauti praktinės, dažniausiai – finansinės, naudos. Net ir socialinė reklama dažnai siekia uždirbti pinigų, grubiai tariant, parduoti kažkieno nelaimę dėl kilnių tikslų – prašant paaukoti.

Taigi reklamuoti skaitymą, vadinasi, jį parduoti. O parduoti skaitymą, vadinasi, parduoti knygą, geriausia – daug knygų. Vien jau tai, kad daugelis skaitymo akcijų, skaitymo įgūdžių tyrimų yra užsakoma didžiųjų leidyklų, parodo ryšį tarp gražių visuomeninių tikslų ir finansinės naudos. JAV leidyklų grupė „Scholastic“, akcijų ir situacijos tyrimų iniciatorė, leidžia vaikų literatūrą, vadovėlius. Leidykla skelbia, jog jų misija –­ padėti vaikams išmokti skaityti ir pamilti skaitymą. „Tikime, kad skaitymas yra esminė vaiko mokymosi ir augimo sąlyga“, – rašoma leidyklos svetainėje. Filialas Didžiojoje Britanijoje remia pačias svarbiausias skaitymo skatinimo akcijas – „Book Trust“, Pasaulinę knygos dieną, „Readathoną“, yra įsteigę metų mokyklos bibliotekininko apdovanojimą ir, žinoma, skelbdami savo misiją, jog kiekvienas vaikas yra vertas knygos, labai daug knygų dovanoja.

Šios leidyklos įtaką rodo ir tai, kad būtent jos duomenimis remdamasi 2014 m. JAV pediatrų akademija priėmė sprendimą su informacija apie maitinimo motinos pienu svarbą naujagimių mamoms suteikti ir informaciją apie skaitymo naudą.

Mintimi, jog reklamuoti skaitymą lygu parduoti knygą, remiasi kritikuojantys įvairias skaitymo akcijas. Tų kritikų požiūriu, skaitymo reklamavimas mažai ką bendra turi su gera literatūra (o kodėl turėtų – juk knygos neskaitęs jaunas žmogus nebūtinai turi pradėti nuo „Uliso“). Nors ir pati sutinku, jog kartais tos skaitymą reklamuojančios akcijos nusirita iki absurdiško lygio arba iki akivaizdžių kurios nors įmonės rinkodaros akcijų.

Būtent todėl dažnai reklamuojamas skaitymas tampa ne tik nepatrauklus, bet ir atgrasus. Užsakovai siekia parduoti, samdo reklamos ar viešųjų ryšių įmones ir gana dažnai atsitinka, jog į pačią problemą visiškai nesigilinama, neklausiama, kodėl reikia skatinti skaityti, kodėl vaikams turime pirkti knygas, raginti juos eiti į bibliotekas, ką duoda knygos skaitymas. Mano akimis, ypač tai pastebima Lietuvoje, kai knyga tampa absoliučiu produktu, kai akcentuojama ne tiek knygos vidus, kiek tai, jog privaloma ją įsigyti. Daugiausia skaitomi (nes labiausiai reklamuojami) tampa autoriai, rašyti mokęsi tiek, kiek priklausė mokykloje. Tačiau jie žino, kaip būti sėkmingais kūrėjais, dalijasi paslaptimis, kaip uždirbo pirmąjį milijoną, kaip numetė svorio, galiausiai yra atpažįstami iš kitų savo veiklų (pageidautina iš televizijos), ir jų knygų tiražai yra dešimt kartų didesni nei grožinės literatūros, literatūrinėmis premijomis įvertintų autorių. Plačiajai auditorijai skirtuose reportažuose po Knygų mugių dažniausiai šmėsčioja Beata Nicholson, Vidas Bareikis, Agnė Jagelavičiūtė, Aistis Mickevičius –­ žmonės, kurių pavardžių greičiausiai niekada nerasime nei „Metų“, nei „Literatūros ir meno“ puslapiuose. Noriai ir masiškai perkamos knygos, apie kurias ketvirtame viršelyje atsiliepia kitos įžymybės (dažniausiai autorių draugai). Čia ir išryškėja skirtis tarp reklamuojamo skaitymo ir skaitymo skatinimo: vaikus reikia skatinti skaityti, suaugusiuosius reikia skatinti skaityti savo vaikams būtent tam, kad jie pamatytų skirtumą tarp knygos kaip objekto ir knygos kaip literatūros kūrinio.

Reklamos atvejai, kuriuos norėčiau išskirti kaip vertingus ir netgi būtinus, yra įvairios knygų rinkimų akcijos –­ Metų knygos rinkimai, kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, verstinių knygų penketukas. Kai kalbame apie šiuos rinkimus, kalbame apie literatūrą, ne apie knygą kaip prekę. Pabrėžiama būtent išliekamoji knygos vertė, ne jos praktinė nauda. Nors knygos reklamuojamos, vyksta susitikimai su autoriais ir knygų parduodama daugiau, tai yra pati tiks­lingiausia knygos kaip literatūros kūrinio reklama. Tokios reklamos Lietuvoje galėtų būti gerokai daugiau.

Apmaudu, jog norėdamas būti išgirstas, perskaitytas dažnai privalai nuleisti rašymo stilių iki tokio, kuris yra „visiems suprantamas“. „Dešimt patarimų, kaip skatinti vaiką skaityti“, „Dvylika knygų, pakeisiančių jūsų gyvenimą“, „Penki žingsniai, kad užaugintumėte skaitantį vaiką“, „Keturiolika knygų, kurias rekomenduoja ...“. Negali kaltinti tokių tekstų autorių blogais ketinimais. Dažniausiai jų tikslas yra pats geriausias, tik derindamiesi prie potencialių skaitytojų jie privalo turinį supakuoti į kuo aiškesnę pakuotę.

Kita vertus, straipsnis „Kaip priversti vaiką skaityti?“ aiškiai peržengia ribą. Priverstas skaityti vaikas niekada netaps skaitytoju.

Man teko dirbti su reklamos kompanija, labai entuziastingai puolusia siūlyti įvairiausius lozungus, – buvo aišku, jog jie visiškai nesupranta, kuo knyga skiriasi nuo drabužių, limonado ar baldų. Kas yra knyga ir skaitymas, jiems buvo paslaptis, kol mes pradėjome kalbėti faktais ir skaičiais.

Taigi būtent faktai ir skaičiai įpareigoja atskirti reklamuojamą skaitymą, kaip bet kokių knygų pardavimą, nuo skaitymo skatinimo. Sakyčiau, viena kitam netgi šiek tiek prieštarauja. Vaikas, kuriam skaitoma nuo mažų dienų, gebės atsirinkti knygas ne pagal reklamą, ne pagal viršelį, o pavartęs, išklausęs draugų, mokytojų, knygų klubo narių ar bibliotekininkų patarimų. Gebėti ir norėti skaityti reiškia mokėti atsirinkti, mąstyti, žinoti, ko nori. To išmokyti ir yra daugelio skatinančiųjų skaityti tikslas.

 

Faktai, skatinantys dirbti šioje srityje, yra tokie:

• Jeigu šeimoje yra skaitoma, šešiamečio vaiko žodynas siekia 17 tūkst. žodžių, jeigu neskaitoma – 7 tūkstančius.¹
• Net 91 proc. vaikų mėgstamiausia knyga nurodo tą, kurią išsirenka patys, niekam nerekomendavus. O jeigu vaikas skaito tai, kas patinka, jis greičiau pamils knygą ir skaitymą apskritai.²
• 76 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų sako, jog skaitymas įprasmina jų gyvenimą ir kelia malonius jausmus. Nuolat skaitantys žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu, laimingesni ir jaučiasi gyvenantys taip, kaip patys nori.³
• Išskiriami įvairūs skaitymo savo malonumui privalumai: geresnis teksto suvokimas bei gramatika, aukštesni rašymo gebėjimai, platesnis žodynas, bendros žinios, kitų kultūrų supratimas, gebėjimas priimti sprendimus etc.⁴
• Skaitymo situacijos tyrimai rodo, jog Lietuvoje kasmet vis daugiau tėvų prisipažįsta neskaitantys savo vaikams. 2014 m. tėvų, teigiančių, jog neskaito savo mažiems vaikams, buvo 67 proc., 2015 m. – jau 73 proc.⁵
• Visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių.⁵

Nors ir kaip norėtųsi nereklamuoti skaitymo, nedaryti jo „madingo“, palikti jį kiekvieno žmogaus asmeniniam pasirinkimui, bet siekdami geresnių rezultatų skaitymo tyrimuose kol kas turime eiti įvairiais galimais keliais, nes iki kitokių sprendimų dar turime užsiauginti kritiškai skaitančių žmonių kartą.

 

¹ Švedijoje atliktas skaitymo tyrimas, kurį konferencijoje „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015“ pristatė Švedijos pirmasis skaitymo ambasadorius Johanas Unenge.
² „Kids and family reading report, 2014“ („Vaikų ir šeimos skaitymo ataskaita“). Scolastic, Inc.
³ „Booktrust Reading Habits Survey, 2013“ („Booktrust gyventojų skaitymo įpročių tyrimas“), Paruošta: Alasdair Gleed, Research Director, DJS Research Limited.
⁴ „Research evidence on reading for pleasure“, 2012 (Skaitymo savo malonumui tyrimas).
⁵ „Lietuvių skaitymo įpročiai“. VšĮ „Laikas skaityti“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“, 2015.