Pranešimų tekstai 2015

Eugenijus Ališanka.

Apie keliaujančius rašytojus

Tradiciškai visi ko nors verti rimtesni pasvarstymai globaliomis temomis pradedami nuo Adomo ir Ievos. Savuosius pradėsiu nuo kiek vėlesnių laikų – nuo Abelio ir Kaino, tikiuosi, manasis autoritetas dėl to pernelyg nenukentės.

„Teisybė, Kainas buvo prakeiktas ir jo bausmė, kaip ir jo neapykanta Abeliui, taip pat persiduoda iš kartos į kartą. Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje. Taigi Kainas pasmerkiamas sunkiausiai, jo akimis, bausmei: jis turi tapti klajokliu, koks buvo Abelis. Kainas pasipriešina šiam nuosprendžiui ir jam nepaklūsta. Pasitraukia toli nuo Viešpaties veido ir pastato miestą, pirmąjį miestą, kurį pavadina Henochu.

Aš tvirtinu, kad šis prakeiksmas, kritęs ant žemdirbių, vis taip pat nusistačiusių prieš savo brolius klajoklius, neišnyko ir mūsų dienomis. Žemė jų nebeišmaitina, ir žemknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą.“

Šitaip rašo Michelis Tournier savo romane „Girių karalius“. Vargu ar jam rūpi tik žmonės, auginantys kiaules, vištas ir rapsus, juo labiau man, auginančiam akmenis, ir ne tik užantyje. Argi čia neįžiūrime ir dramatiškos rašytojų situacijos? Leisiu sau susiaurinti paskutinę pastraipą, vietoj žodžio „žemė“ įrašysiu „kalba“ – ir ką perskaitysime? „Aš tvirtinu, kad šis prakeiksmas, kritęs ant kalbadirbių, vis taip pat nusistačiusių prieš savo brolius klajoklius, neišnyko ir mūsų dienomis. Kalba jų nebeišmaitina, ir kalbaknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą.“ Dabar tarsi aiškiau, dabar matos, kur link suku. Šnekėsiu apie keliaujančius rašytojus.

Nešioja jie Kaino žymę, nors ir ne visi pripažįsta ar ją atpažįsta. Sėslieji į juos žiūri su įtarimu, gal bijo, kad vėl rankos nepakeltų prieš artimą savo, gal tiesiog užuodžia svetimų kraštų dūmus ar kvepalus. Nėra namų, nėra šeimos be dūmų, tvyro tarp jų regimos ir neregimos įtampos. Ir be pavydo neapsieinama. Ko tik nesu pavydėjęs broliui savo – ir pieno buteliuko pradžioje, ir bohemiškos chebros vėliau. Keliaujantys, vis dažniau pastebiu, vengia pasakotis apie keliones, suka kalbą į kitą pusę, vis apie orus, apie knygas, gal taip ir geriau, visiems ramiau. Čia tik privatus, kone intymus reikalas. Beveik kaip apatinių lentyna ar piniginės turinys. O, tu Lietuvoje? – nustemba. Iš kur grįžai? O kur dabar? – klausia tūlas, o keliaujantysis teisinasi, aš teisinuosi, tarsi būčiau kaltas, gal ir esu, visi mes krikštyti, nuodėmingi katalikai. Ir kam rūpi, kad gal jau pusę metų nebuvau pajudėjęs toliau nei Zabarija, nepasigenda manęs geležinių vilkų miestas, kaip rašė Herbertas: „Nuo šiol nebebus manęs jokioj bendroj nuotraukoj.“ Tikriausiai nešioju Kaino žymę kaktoj, bet ji ne Gorbačiovo apgamas, iš toli nesimato. Iš arti irgi, tiesą sakant.

Kadaise neprašytas pasakodavau, net tikėjau, kad visiems turėtų būti įdomu, – ir iš kur šitoks naivumas, negi viską galima suversti jaunystei? Štai neatmenamais laikais, nepriklausomybės pradžioje, grįžau iš Amerikos po trijų mėnesių literatūrinės programos Ajovoje, be įspūdžių, vežiau ir apkūnų butelį „Jim Beam“, Czesławo Miłoszo mėgstamo gėrimo, dar linkėjimų nuo paties poeto iš Berklio. Buvau užsidegęs Valdybos rašytojams raportuoti apie literatūrinį gyvenimą Didžiojoje žemėje, tačiau visai netikėtai – gal tik man netikėtai – tarp kitų klausimų manajam vietos taip ir neatsirado. Burbono butelį išgėriau tą patį vakarą su atsitiktiniais sugėrovais „Suokalbyje“, išvadas dariausi vėliau, veidrodyje ieškojau pirmųjų Kaino žymių. Tiesą sakant, tos žymės man rūpėjo ne labiau negu pirmieji žili plaukai. Žilė galvon, tai jau rimčiau.

Su įtarimu žiūri sėslieji į keliaujančius, nėra ko slėpti. Jeigu važiuoji į festivalį arba gyveni kūrybos namuose – labai įdomu, kaip ten įsitrynei? Jeigu tavo kūrybą verčia į kitas kalbas, tai gal taip ir rašai, kad būtum verčiamas, kad būtum išverčiamas, kurpi euroromanus ir euroeilėraščius? Įtartinas ir visas anatvorinis pasaulis – nepažįstami ir nesuprantami ten literatūrinius žaidimus žaidžiantys žmonės, jų taisyklės ir vertybės, hic sunt leones, o kur liūtai, ten ir cirkas, kur cirkas, ten ir klounai. Keliaujantys klounai. „Čia jiems tas pat, ar tu aukščiausios prabos, ar trečiarūšis poetas, unikali kalbos gyvybė vertimuose, net ir vykusiuose, tuose didelės didelio poeto kūrybos kitakalbiuose fragmentėliuose, šiaip ar taip, dažniausiai prateriota.

Užsieniai – štai kur puiki terpė mums, vidutinybėms! Užsieniai suteikia svorio, reikšmės, prasmingumo iliuziją – tavo dydžiui ir reikšmei neadekvataus aukščio postamentą.“

Taip rašo Aidas M. atsidūręs Vienoje, panašiai galvoja ir kiti sėslieji, supaprastinus skambėtų maždaug taip: aukščiausios prabos, nenormalieji, nepatogieji gyvena sėsliai, o keliauja tik vidutinybės, sušukuotieji. Taip taip, traukiu iš rankovės kozirį, dar dirbdamas Rašytojų sąjungoje tarptautininku, į „Poezijos pavasarį“ buvau atsikvietęs Seamusą Heaney, Tomą Tranströmerį, Tomažą Šalamuną, jiems Lietuva buvo užsienis – argi ne puiki terpė vidutinybėms, taip jiems ir reikia. Taip taip, sutinku, su pavyzdžiais toli nenukeliausi, jie dažniausiai tik patvirtina išimtis. Bet argi ne išimtimis remiasi gera literatūra, kuo gi dar? Jeigu ne, tai kaipmat įpuola į sociologijos glėbį. O sociologijai nebejaučiu meilės, tiesą sakant, niekada ir nejaučiau, geriausiu atveju – silpnybę skaičiams, štai bene kas savaitę apklausos džiaugsmingai praneša, kad Lietuvos žmonės labiausiai pasitiki gaisrininkais, o aš, po galais, vis švaistau pinigus, draudžiuosi nuo vieno vienintelio baubo – nuo gaisro.

„Abudu Adomo sūnūs, manoma, (p)rašė dūmais“, – (p)rašo Alfonsas A. Abudu sūnūs žaidė su ugnimi. Rašytojai žaidžia su parašytomis ir neparašytomis istorijomis, su angelais, su mirtimi, su kalba, su rimais, žaidžia gražiais paviršiais, vyno nuosėdomis ir kortomis. Būna, kad pirmiausia rašo ir tada prašo, kiti atvirkščiai – prašo ir tada rašo. Keliaujantys paprastai prašo stipendijos, bet ir prašydami rašo, rašo paraiškas, žada užbaigti neužbaigiamą knygą, parašyti neparašomą romaną, išversti neišverčiamus eilėraščius. Ką iš tiesų rašytojas rašo parašęs paraišką, žino tik jis pats, nes niekam tai, tiesą sakant, ir nerūpi, projektai gyvena savo atsietą gyvenimą, jiems rašytojas tėra eilutė ekselio lentelėje. Rašytojas ryžtasi rašyti abejotiną literatūrinę vertę turinčius tekstus, turiu galvoje paraiškas, ne iš gero gyvenimo, kalba jų nebeišmaitina, ir kalbaknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą. Taip ir matau Lietuvą iš paukščio skrydžio: šimtai laukinių alkanų rašytojų, sumetę nešiojamuosius, planšetinius, išmaniuosius vežėčiosna, traukia karavanais į Vakarus. Ne ką geresnė ir pasiliekančiųjų dalia, sėslieji irgi ne visada prasimaitina iš savo kūrybos, vieni turi antrą pilietybę, atsiprašau, profesiją, kiti, užspeisti į kampą, (p)rašo Žmonos ar Valstybės stipendijos. C’est la vie, kaip sako fatališkieji prancūzai. Kažkoks Somalis Europos centre.

Tūlas sakys, kad vaizdas sutirštintas kaip kondensuotas pienas, bet, pamenu, būtent jo labiausiai trūko vaikystėje iki laimės. Sykį aptikau močiutės slaptuose podėliuose po spinta vieną indelį, praurbinau žirklėmis ar peiliu, koks skirtumas kuo, abu įrankiai froidiškai aštrūs, praurbinau dvi skyles ir išsiurbiau visą tirštimą iki dugno iškart, tuščią skardinę paslėpiau. Laimė pramaišiui su nusikaltimu. Laimei, be bausmės. Kodėl tai prisimenu dabar, gerdamas juodą kavą Vienoje? Gal todėl, kad rašymas ir yra trumpalaikė laimė pramaišiui su nusikaltimu, prancūzų postmodernistai sakytų – su transgresija. Gal todėl, kad čia atsidūriau ne tik dėl to, jog kalba manęs neišmaitina. Kad įkandin Alfonso Nykos-Niliūno galiu pradėti savo biografiją jo sakiniu: „Po to, gulėdamas lopšyje arba lovoje, jau ištisas dienas svajodavau, kaip čia pasiekus duris ir perlipus per slenkstį, kuris man tuomet atrodė nelyginant koks Cerberis prie Hado karalystės vartų, rūsčiai ir negailestingai tikrinąs kiekvieną norintį įeiti arba išeiti.“ Kad iki šiol lipu per tą slenkstį, net ir sapnuose.

Kiekviename sapne yra keli procentai nusikaltimo sudėties. Panašiai kaip „Vegetos“ prieskoniuose turėtų būti druskos, nors jos ten yra kur kas daugiau. Ar viagros tabletėse pieno cukraus. Pastarųjų saldumo nesu išbandęs (nors būčiau linkęs, kad ištikus kartėlio akimirkai ir vaistai būtų kartūs kaip memento mori ar bent jau kaip ruda šlykšti tyrė vaikystėje, kurios gaudavau okupuotas spalinukių), bet tai tik laiko klausimas, nukirstų cinikas arba vyriškosios psichologijos žinovas. Visi vyrai eina į kairę, ir tai – tik laiko klausimas, skelbia verdiktą seksologas moteriškame portale, trinu rankomis, taigi kiek procentų nusikaltimo sudėties yra vyro gyvenime, kai jis net nesapnuoja?

Tame sapne, seniai seniai, kai raudonojo Spalio askaridės dar dauginos visų mūsų kūnuos, jau nesyk tą netikrą istoriją esu pasakojęs įvairiomis progomis, paįvairindamas naujomis detalėmis, vis pagražindamas, kol pats ėmiau tikėti, kad viskas taip ir buvo, – tame sapne svarbiausias personažas buvo tvora, aukšta ir tikriausiai apėjusi rūdimis, kaip ir dauguma mūsų kiemų tvorų. Kvadratinės plieno tinklo akys ganėtinai mažos, kad netilptų ranka ar kokia kita žmogaus kūno dalis, bet pakankamai didelės, kad kiekvienoj tilptų po vyzdį, aišku, tik iš vienos pusės. Ano amžiaus pradžioje šveicaras Jungas ar austras Freudas būtų trynę rankas, štai klinikinis atvejis, kai susiduriame su tvoros simbolika, noras įveikti tą tvorą ar ką nors įkišti į ją tik patvirtina teoriją apie užslopintą libido, apie pacientui būdingą aiškią neurozę, kurios gydymas gali užtrukti ir visą gyvenimą. Dar nepasakiau: sapne labai aiškiai žinojau, kad kitapus tvoros – jau Lenkija, o kai sapno mechanikos pasiūlytais nelegaliais būdais atsidūriau anapus, pajutau palaimos dvelksmą. Anapus nebuvo nieko, nė vieno žmogaus, jokių pilies kuorų, dangoraižių ar bent sutriušusios nusigyvenusio valstiečio trobos, net beržo ar karklo, ten būta pačios tikriausios tuštumos, kaip dabar bandau įsivaizduoti. Pasirodo, mano laimei tiek nedaug reikėjo. Nedaug trūko iki laimės. Suveikti, pasinaudojus bene populiariausiu tų laikų eufemizmu, plyšį tvoroje.

Kainas, nepaisant prakeikimo, vis dėlto netapo grynuoju klajokliu, nomadu par excellence, jis tik pasitraukė „toli nuo Viešpaties veido“ ir ten įkūrė miestą, beje, pirmąjį žmonių istorijoje, taigi jo veiksmą turėtume laikyti archetipiniu, ir Jungas tam pritartų, kitaip sakant, nesupraskime visko pažodžiui. Bent jau kol archeologai Henocho neatkapstė Izraelio dykumoje ar Negyvosios jūros druskynuose. Keliaujantis rašytojas atlieka šį veiksmą – kaip vargonininkas Bacho „Requiem“, tūkstantį kažkelintą kartą. Ten, kur jis atsiduria, miestas jau stovi, tad jam belieka tą miestą šiek tiek apgriauti, pasidaryti vietos savajam. Minėtieji prancūzai linksėtų galvomis – taip taip, dekonstruoti. Įsteigti namus, tapti sėsliam, namisėdai, aišku, laikinai, bet dėl to užduotis nepalengvėja, juo labiau kad su kiekvienu nauju miestu senka ir jėgos, ir vaizduotė, vis mažiau baroko, rokoko ir gotikos, vis daugiau nuogo kūno ir plikų sienų.

La petite mort, sako tie patys prancūzai (ar dar liko žodžių, kurių jie nėra pasakę?) apie orgazmą, bet ir keliaujančiam rašytojui būtina šiek tiek numirti, metaforiškai sakant, pasiųsti atsisveikinimo bučinį ankstesniam gyvenimui. Niekas nenorėjo mirti, niekas nenori, bet ar mes čia apie tą pačią mirtį? Keliaujantys visada šiek tiek nori, jie yra šiek tiek suicidai, mažos mirties adoratoriai. Kartais pasiklystantys tarp orgazmo ir literatūros. Kaskart, atvykęs į rezidenciją, nekilnojamojo turto agento žingsniu apeinu savo namus, išmėtau viengungio mantą ir iškart imuosi savo miesto statybos, braižausi žemėlapius, juose paryškinu savo kavines, savo parduotuves, savo šiukšliadėžes, savo nuošaliausius parkų takus. Kaip šuo pasižymiu teritoriją, kartais ir tiesiogine prasme. Keliaujančio šuns miestai. Ne visiems pavyksta aklimatizuotis iš karto, kaip ir aukštikalnėse ar jūroje, imi ir subloguoji. Štai estų poezijos meistras, tąsyk atvažiavęs į Visbį, tris dienas gėrė, blaškėsi kaip įkalintas be kaltės po kūrybos namus, niekaip nenorėjo susitaikyti, niekaip negalėjo numirti ankstesniam gyvenimui, kol visų paklydėlių motina Gunila pažadėjo jį, nei gyvą, nei mirusį, deportuoti į liūdnąją Estiją pirma laiko, ir tik tada poetas išblaivėjo. Mirė ir prisikėlė kūrybai. La petite mort. Man dažniausiai pavyksta ir be įspėjimo ar papeikimo, kartais net anksčiau nei estui.

O ką sako kita, irgi nelabai ko pamokanti, bet detektyvo verta istorija, šįkart apie vokiečių prozos meistrą? Taigi vieną dieną tas meistras netikėtai dingo iš mažo miestelio W., o tikriau – iš didingus kaizerių laikus menančių rūmų, kuriuose rašė, tapė ir grojo dvi dešimtys geriausių Europos savižudžių. Išėjo kaip stovi, savo celėje palikęs ir kompiuterį, ir telefoną, kelias dienas vaikščiojome aplinkui imperatoriškuosius tvenkinius ieškodami skenduolio, dvi savaites spengė nežinomybės tyla, mintyse jau buvo palaidotas, ir antkapį mačiau, ir užrašą: jis stengėsi, bet atsirado kažkur Berlyne, ten daug kas netikėtai atsiranda, pats esu ne sykį ten apsireiškęs, net apsiverkiau išgirdęs, kad jis gyvas. Nieko nepadarysi, antrinu Dresdeno griuvėsių autoriui Vonnegutui, prozos meistras atsidūrė per toli nuo Viešpaties veido. Gal nervai neišlaikė. Gal sprendė kryžiažodį. Gal jau buvo miręs kitame žaidimo lygyje. Nežinau, į miestelį W. meistras nebegrįžo.

Kūrybos namai. Jeigu reikėtų rinktis, kurį žodį išryškinčiau kursyvu? Kurį žodį išryškintumėte kursyvu? Kvailas klausimas, kaip pradedančiojo žurnalisto, žaidžiančio dichotomijomis, tarsi ne sau skirtas, turbūt smagu, kai garbaus amžiaus autorius sutrinka, veblena viena vertus, kita vertus, stengiasi būti sąžiningas ten, kur niekas to neprašo. Jaučiuosi taip, lyg būčiau surištas, ir kartu taip, lyg jeigu būčiau paleistas, jausčiausi dar blogiau, – sakau Kafkos dienoraštiniu balsu. Deganti lempa, kambaryje tylu, lauke tamsa, paskutinės būdravimo akimirkos, jos suteikia man teisę rašyti, kad ir menkiausius dalykus. Ir ta teise aš skubiai naudojuosi. Štai koks aš. Štai koks aš. Kambariai, kuriuose apsigyvenu, dažniausiai yra nelaimingi, atrodo, kad juos kažkas ką tik išdavė, apleido, paskubom nusirinko nuo sienų paveikslus, drabužius nuo pakabų, visus kelionių suvenyrus, lentynose viena kita knyga nepaskaitoma kalba, štai ir dabar šalia kelių nežinomų vardų matau kažkur girdėtą vardą, na taip, „Blaubarts Kinder“, „Mėlynbarzdžio vaikai“, ant baltos komodos užsilikęs plakatas rėmuose su beždžione, greičiausiai šimpanze, pernelyg jau žmogiška, plaukuotoje rankoje bananas, žydrų akių lygyje riebus užrašas: „Hallo, liest da jemand?“ Kursyvu paryškintas liest. Taip, kartais ir skaitau. Vis dėlto kursyvas dar nėra išėjęs iš apyvartos.

Kilimai suvynioti ir išsiųsti atgal į Bagdadą ar Damaską, girgžda nuogos grindys. Išskyrus Vanzė rezidenciją, ten duslu ir paslaptinga, visi kambariai ir koridoriai iškloti kiliminiais takais, bet pernelyg nesistebiu, juk čia bordelis. Na taip, buvęs. Ir labai daug baltos spalvos, perfrazavus Nietzschę, balta, pernelyg balta, jaučiuosi kaip ligoninės priimamajame ar palatoje, kyla vos suvaldomas noras susikviesti į laisvą plotą (šiandien reikėtų sakyti – į dūzges) visus miesto grafitininkus. Tiek to, palata yra palata, ir apsieikime šį kartą be Čechovo.

Retsykiais bandau praskaidrinti kambarių nuotaiką, kaip nevykęs meilužis perku dovanas, juodojo žemyno kaukes iš blusturgių, sidabrinius šaukštus, varinius arbatinukus, tuščius paveikslų rėmus, renku akmenis iš pajūrių, sykį parnešiau džembę, tokį afrikietišką būgną, netgi bandžiau išgauti klausos nereikalaujančią melodiją. Neabejoju, kambariai dar labiau suniūra, kai išvažiuoju susirinkęs visas laikinas dovanas. Man tai tik žaidimas. Štai koks aš. Naudojuosi teise rašyti kad ir menkiausius dalykus. Pavyzdžiui, apie dovanas meilužėms. Apie kursyvus. Apie rezidenciją prie Vanzė ežero, prieš karą ten buvo aukštos klasės viešnamis, kur 1942 metais vokiečių karinės bonzos, šiandien sakytume – elitas, rinkosi aplaistyti kitoj pusėj ežero pasirašyto sprendimo „galutiniu žydų klausimu“. Arba apie rezidenciją vienuolyne prie Cugo ežero. Apie kūrybos namus be jokių kursyvų.

Kūrybos namai kaip nuotykis? O kodėl gi ne, įmanomas ir toks posūkis. Ne visiems jis baigiasi sėkmingai, vieni iš nuotykių spaudžia literatūrinį aliejų, kitus pačius išspaudžia sausai kaip muiliną kempinę. Pakeliavęs po kūrybos namus štai Herkus K. pasakoja apie žilagalvę portugalų rašytoją F., kuri „man žliumbdama ant peties prisipažino, kad šiandien vakare jaučiasi atsidūrusi ant bedugnės krašto. Jos knygos jau seniai nebeleidžiamos, ji nepajėgi savęs išmaitinti, o stipendijas, metams bėgant, gauti darosi vis sudėtingiau. Per keturis dešimtmečius apvažiavusi beveik visą pasaulį, patyrusi begalę meilės nuotykių, šiandien ji neturi nei šeimos, nei namų. Bet baisiausia – rytoj baigiasi jos rezidavimo kūrybos namuose laikas, o kita stipendija – kažkur Provanso kalnuose – tik po pusmečio. Kur jai rytoj dėtis? Kur prisiglausti? Į Portugaliją važiuoti nemato prasmės – per toli, tai ne jos kišenei, be to, niekas nelaukia, mat jau ketvirtį amžiaus ten nėra buvusi.“ Ir Kainas susigraudintų girdėdamas tokias istorijas. Nesvarbu, kad jos nieko nepamoko. Ypač pažymėtųjų Kaino įdagu. Visada žavėjausi azartiškais žaidėjais, lošiančiais va banque, bet labiau kaip filmų personažais. Be makiažo, gero kostiumo ir be keliolikos banko kortelių kišenėse jie, kaip čia subtiliau pasakius, stokoja elegancijos. Žliumbia ant peties.

„Mūsų keliai susikirto. Mudu persimetėme keliais žodžiais ir tą akimirką įvyko tai, ko, kadangi nesu poetas, nė nemėginsiu apsakyti. Pakaks pasakyti, kad įsikišo Erotas. Nuo to laiko aš tapau kitoks.“ Kiek keliaujančiųjų išdrįs prisipažinti, kad mano mėgstamas afrikietis Coetzee parašė šiuos sakinius už juos? Neturėčiau priminti, kad jau ir šiaip viskas parašyta, kaip skelbia tie prancūzai, tereikia susirasti tinkamas knygas ar bent jau citatas. Sakykim, kartą Amerikoje. Irgi girdėta. Ne visiems, taigi kartą Amerikoje, rašytojų rezidencijoje, olandė poetė netikėtai iškėlė hamletišką klausimą, taip tiesmukai ir paklausė – ji ar „Penthouse“? Taip dalykiškai ir visai ne šekspyriškai, štai tie garsieji laisvojo Amsterdamo universitetai. O aš ką, tik pirma karta nuo žagrės, kvailas kaimietis, taip ir pasakiau, gal tik norėjau pasakyti, užtat dabar jau tikrai sakau: žinai, nuodėmingoji Marija, sakau, varnėnai gamtos šauksmą girdi tik namuose, tik Lietuvoje, tik pavasariais, čia jie ir kopuliuoja, ir kiaušinius peri, ir kitus juodus darbus dirba, o afrikose ir amerikose jie atostogauja, ten kaip rojaus pliažuose, kur visi vėl skaistūs Viešpaties akivaizdoje. Nors iš kur aš žinau, ką tie varnėnai veikia laisvalaikiu, kurio jie turi beprotiškai daug ilgomis žiemomis, jie juk nerašo, gal iš tiesų ieško nuotykių, gal eina iš proto. Po kelių dienų jau mačiau ją su vietiniu juodaodžiu varnėnu. Ar jam pavydėjau? Tiesą sakant, šiek tiek. Kaip visi keliaujantys sėsliesiems. Net neįvykę nuotykiai daug ką pakeičia. Net po daugelio metų. O ką kalbėti apie įvykusius. Tik ar visais atvejais pakanka pasakyti, kad įsikišo Erotas? O jeigu tai buvo Tanatas? Ar koks girtas Dionisas?

Ir vis dėlto kūrybos namai. Ne viską už mane parašė prancūzai, kai ką ir aš parašiau už juos, na, kad ir pomirtinę knygą apie postmodernizmą rašiau dieną naktį Hanzos mieste skambant bažnyčių varpams. Kai ką ir išverčiau už juos tuose kūrybos namuose, porą lenkų, kurie kirčiuoja antrą, o ne pirmą skiemenį nuo galo, visai ne taip, kaip norėtų prancūzai. Grace paėmiau pernelyg aukštą natą, gal dėl to, kad gyvenau ant kalno, kur retas oras, prirašiau falcetu, jokiai knygai netiko. Kremse, mėnesį sukdamas ratus aplinkui vietos kalėjimą, parašiau turistinį gidą Proustui. Savo gyvenimo knygą pradėjau saloje, o po dešimties metų užbaigiau kalnuose. Berlyne, kaip šimtakojis iš anekdoto, pamiršau, kuria koja pradėti, taip ir prasvirduliavau metus. Kitąsyk, kai prisiminiau, prirašiau daug liūdnų eilėraščių. Cuge parašiau gražiausią savo eilėraštį. Tą, kuris yra visai ne eilėraštis. Dar parsivežiau porą neparašytų knygų. Paskutinę dieną vienuose kūrybos namuose verkiau. Jaučiuosi taip, lyg būčiau surištas, ir kartu taip, lyg jeigu būčiau paleistas, jausčiausi dar blogiau.

Scilė ir Charibdė – kurį žodį išryškintumėte kursyvu? Ne toks ir kvailas klausimas, kai pagalvoji grįžęs iš kelionės.

 

Zabarija–Viena, 2015 m. birželis

 

 

Aušrinė Žilinskienė.

(Ne)pasiklydę vertime: lietuvių literatūros vertimų herojai

Tais, pavadinkime, „legendiniais“ me­tais, kai niekam nežinoma ir neįdomi lietuvių literatūra, t. y. ją kuriantys ir reprezentuojantys Lietuvos rašytojai, bandė sužibėti (ir jiems pavyko!) prestižinėje Frankfurto knygų mugėje, taigi, 2002 m., vienas įžvalgus ir sarkastiškas literatūros kūrėjas kalbėjo apie „profesionalams žinomus literatūros eksporto kanonus“ maždaug taip: „Jei nori būti eksportuojamas rašytojas, turi būti moteriškos lyties, iki 35-erių metų, fotogeniškas, komunikabilus, laisvai kalbėti bent keletu didžiųjų pasaulio kalbų ir rašyti prozą.“

Prabėgus daugiau nei dešimčiai me­tų nuo to laiko pasižvalgykime, kas yra mūsų literatūros eksporto herojai? Ar „žinomi literatūros eksporto kanonai“ galioja Lietuvos atveju?

Pradžioje šiek tiek statistikos: kasmet užsienio kalbomis išleidžiama iki 20 lietuvių autorių knygų. Šie skaičiai paimti iš Lietuvos kultūros institutui priei­namų duomenų apie pasirodančius lietuvių literatūros vertimus ir apsiriboja grožine ir humanitarine literatūra, todėl negali būti traktuojami kaip išsami vertimų statistika. Vertimų skaičius nėra pribloškiantis, bet kartu byloja, kad nėra ir taip, jog mūsų literatūra niekam nerūpi ar niekam neįdomi. Vertimų, matyt, yra tiek, kiek esamoje situacijoje gali būti, ir visada surasime priežasčių pasiteisinti, kodėl jų mažiau, nei mes norėtume. Bet šiandien nekalbėsiu apie problemas ar nesėkmes. Sėkmės istorijos, tai tikrai daug įdomiau!

Dabar turbūt reikėtų susitarti dėl „sėkmės“ sąvokos. Kas yra kūrinio vertimo sėkmė? Vienam autoriui sėkmė vien jau tai, kad jo knygą išvertė, kitam sėkmė, jeigu knygos vertimą pagyrė ir autorių geru žodžiu paminėjo, trečiam sėkmingas atvejis tuomet, jei leidėjas dar ir honorarą sumokėjo (nes tai, patikėkite, nėra „savaime suprantama“). Bet mano pasakojamos sėkmės istorijos pretenduoja į, taip sakant, „kitą lygą“: kalbu apie komercinę knygos sėkmę ir kūrinio įvertinimą viešojoje erdvėje, t. y. recenzijas ir kitokius paminėjimus žiniasklaidoje, kitaip tariant, sėkmė yra tada, kai užsienio kalba išleista knyga yra perkama, skaitoma, pastebima ir aptariama viešajame diskurse.

Turbūt viena pirmųjų ryškiausių mūsų literatūros eksporto sėkmių buvo Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, ypač jo vokiškasis vertimas, pasirodęs 2002-aisiais (vertėjas Markusas Roduneris). Vokiškojo vertimo sėkmė, be abejo, turėjo įtakos ir vėliau išleistiems romano vertimams kitomis užsienio kalbomis. Vokiškas vertimas neatsitiktinai išėjo 2002 m., tais metais Lietuva dalyvavo Frankfurto knygų mugėje šalies viešnios teisėmis ir ypatingas žiniasklaidos dėmesys Lietuvos literatūrai buvo geriausia motyvacija vienai žinomiausių Vokietijos leidyklų „DTV – Deutscher Taschenbuch Verlag“ imtis lietuviško romano leidimo. Leidykla iš karto labai atvirai deklaravo, kad neketina demonstruoti altruizmo ir ieško romano, kuris galėtų būtų komerciškai sėkmingas, t. y. atitiktų jų skaitytojų lūkesčius. „Ragana ir lietus“ nebuvo idealus atvejis, bet, kaip sakoma, kai pradiniai duomenys geri, padirbėjus galima gauti neblogą rezultatą. Ir leidykla iš peties ėmėsi darbo. Kūrinys buvo redaguotas, šiek tiek sutrumpintas. Prie redagavimo gal ir norėtųsi prikibti, bet neišeina, nes redaktorius puikiai išmanė savo darbą, dirbo profesionaliai ir jautriai, išlaikydamas pagarbą kūriniui ir keitimus derindamas tiek su rašytoja, tiek su vertėju. Pamenu, stebino pačios Jurgos pozicija: ji nesiginčijo su redaktoriumi, neverkė nė dėl vienos išbrauktos eilutės, bet vadovaudamasi sveiku protu sakė, kad knyga rašyta seniai, dabar ir pati gal kitaip rašytų, redaktorius geriau žino, ko vokiečiams reikia. Taigi vertimas išėjo kruopščiai nušlifuotas. Kai galvojome, kad darbas padarytas, paaiškėjo, kad jis tik prasideda. Leidykla dirbo toliau, o mes išsižioję stebėjome, kaip knyga tampa bestseleriu, o jos autorė – žiniasklaidos graibstoma žvaigžde. Ir tada sužinojome, kad knygos sėkmę lemia strategiškai ir preciziškai, kaip tik vokiečiai moka, parengta ir įgyvendinama viešinimo kampanija. Jurga per kelias dienas davė dešimtis interviu, nenuilsdama pozavo fotografams ir kasdien dalyvaudavo keliuose renginiuose, o leidyklos viešųjų ryšių specialistė, paskirta lydėti rašytoją nuo ryto iki vakaro, stebuklingu būdu per kelias minutes susekdavo dingusios rašytojos pėdsakus, jeigu Jurga nutardavo pasprukti į nuošalesnę vietą išgerti kavos, ir vėl po nosimi mojuodavo minučių tikslumu sudėliota dienotvarke. O kai vieną rytą į viešbučio restoraną įsiveržė kažkurios televizijos filmavimo grupė, ketindama padaryti reportažą „apie tai, kaip rašytoja pusryčiauja“, pasijutome nei daugiau, nei mažiau, o tiesiog literatūros žvaigždės draugijoje. Romano recenzijos pasirodė didžiausiuose dienraščiuose: „Frankfurter Rundschau“, „Die Tageszeitung“, „Die Zeit“, FAZ, „Berliner Morgenpost“, „Der Spiegel“, „Neue Zürcher Zeitung“ ir t. t., o Jurgos žavesio pilni radijo ir televizijos reportažai sklido į eterį iš Frankfurto knygų mugės viešnios Lietuvos paviljono. Tai davė vaisių, knygos tiražas netrukus buvo išpirktas ir antrąkart pakartotas, o tai jau bylojo apie komercinę sėkmę. Dar daugiau, leidykla užsimojo išleisti ir kitus Jurgos romanus. Bet likimas rašytojai, kaip žinome, nebuvo gailestingas. Pasirodžius vokiškajam „Placebui“ (2005), knygos pristatymams ir reklaminei kampanijai nebeskirta tiek jėgų, ir antrosios knygos pasirodymas netapo tokiu ryškiu įvykiu. Nežinia, ar J. Ivanauskaitė galėjo tapti „eksportuojama rašytoja“, – sutrukdė liga. Bet kokiu atveju, „Raganos ir lietaus“ vokiškas leidimas neabejotinai buvo sėkmės istorija, o Ivanauskaitė įsirėžė į vokiečių žurnalistų ir skaitytojų atmintį, tai patvirtino ir liūdnos antraštės visuose pagrindiniuose Vokietijos dienraščiuose 2007 m. vasarį, pranešančios apie „Raganos ir lietaus“ autorės mirtį.

Antroji istorija taip pat vokiška. Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ neabejotinai priklauso lietuvių literatūros aukso fondui. Tai išskirtinės meninės vertės kūrinys, neeilinė šiurpinanti istorija, jaudinantis rankraščio likimas. Tarsi visos sudedamosios dalys knygos tarptautinei sėkmei, bet kelias į ją buvo ilgas. Aldona Šulskytė, pas kurią Laukuvoje Grinkevičiūtė praleido paskutiniuosius trylika savo gyvenimo metų, labai rūpinosi autorės paliktais raštais, jų leidyba ir visokeriopai rėmė XXI a. pradžioje įsibėgėjančias „Lietuviškų knygų“ iniciatyvas pristatyti knygą užsienio leidėjams. Knyga buvo įtraukta į rekomenduotinų knygų sąrašus, ištraukų vertimai publikuoti įvairiose užsienio kalbomis leidžiamose antologijose, bet galimybe išleisti visą knygą susidomėjusių leidėjų nebuvo. Po Šulskytės mirties jos darbą perėmė Vokietijoje gyvenanti dukterėčia Vytenė Muschick, kurios atkaklumą ir pasiryžimą sunku pervertinti. Mandagūs neigiami leidėjų atsakymai neišmušė Vytenės iš vėžių, bet paskatino ieškoti kito kelio, todėl Vytenė parašė straipsnį, tikėdamasi paviešinti Grinkevičiūtės istoriją ir taip prasiskinti kelią į leidėjų širdis. 2009 m. straipsnį atspausdino dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (2009-03-18, Nr. 65), jį pastebėjo visuomeninio transliuotojo ARD kultūros laidų redakcija ir sukūrė 5 min. filmą apie Grinkevičiūtę. Kai Vytenė su šiuo bagažu kreipėsi į leidyklos „Matthes & Seitz Berlin“ direktorių, jis perskaitė straipsnį, pavartė knygos aprašą ir jam nebekilo abejonių, kad knyga verta dėmesio.

Vytenė laiške Lietuvos kultūros institutui prisipažįsta, kad reikėjo daug pastangų sudominti leidėją, ir čia pat tęsia, kad, išleidus knygą, darbas nesibaigė: „Klaidinga galvoti, kad knygos sėkmė – savaiminis reiškinys. Reikėjo daug kant­rybės, užsispyrimo ir ilgamečio darbo, kad ji būtų išleista ir pastebėta. Knygai pasirodžius pagalvojau, kad mano įnašas jau padarytas. Paskui supratau, kad kaip tik čia ir prasideda pagrindinis darbas, nes reikėjo dalyvauti skaitymuose, juos paruošti, atsiradus susidomėjimui, teikti informaciją, papildomą medžiagą, neretai ir pačiai imtis iniciatyvos, rūpintis knygos reikalais.“

Leidykla kartu su knygos sudarytoja ir vertėja Vytene jau surengė daugiau nei 15 knygos pristatymų, informacija apie knygą sklido iš lūpų į lūpas ir taip pasiekė jaunos „Spiegel Online“ žurnalistės Friederike Kenneweg ausis, beje, jai viešint Thomo Manno festivalyje Nidoje. Ji labai susidomėjo šia istorija ir paskelbė išsamią knygos recenziją portale „Spiegel Online“ („Der Eishölle entronnen: Deportationen in der Sowjetunion“, 2014-11-17). Knygos populiarumas kilo kaip ant mielių, ji tapo „Bestseller Number One“ Rytų Europos šalių biografinės literatūros kategorijoje „Amazon“ tinkle ir išsilaikė viršūnėje gerą savaitę, aplenkdama Václavo Havelo, brolių Klyčko biografijas ir t. t. Pirmas tiražas buvo išpirktas per kelias savaites, leidykla užsakė antrą, vėliau trečią. Negana to, leidykla svarsto galimybę išleisti dar vieną Grinkevičiūtės knygą iš nepublikuotos archyvinės medžiagos, todėl Vytenė, laimėjusi Lietuvos kultūros instituto stažuotę, rugsėjį atvyksta į Lietuvą tiriamajam darbui. Ir tai jau – sutikite – sėkmė! Su žurnaliste Kenneweg užsimezgė glaudus bendradarbiavimas ir net kūrybinis ryšys, Vytenė su ja parengė knygos skaitymo su triukšmų koliažu ir saksofono improvizacijomis scenarijų, kurį labai palankiai įvertino renginių lankytojai. Visoje šitoje istorijoje labiausiai jaudina knygos skaitytojų reakcijos, nes knyga nepalieka abejingų: štai radijo žurnalistė šių metų Leipcigo knygų mugėje atėjo į Lietuvos stendą ir prašė padėti susisiekti su „Misija Sibiras“ organizatoriais, nes perskaičiusi Grinkevičiūtės knygą ėmė išsamiau domėtis tremties istorijomis ir taip sužinojo apie kasmet jaunimo rengiamas ekspedicijas tremtinių keliais; literatūros profesorė iš Kelno norėtų įtraukti Grinkevičiūtę į savo pokario literatūros kursą; o jauna knygos skaitytoja komentare „Amazon“ tinkle sakosi esanti taip paveikta šios istorijos, kad pasižada „pasistengti tapti geresne ir stipresne asmenybe“.

Dviejų lietuviškų knygų sėkmė Vokietijoje galėtų būti aiškinama ir šioje aukštą skaitymo kultūrą puoselėjančioje šalyje vyraujančia palankia dirva vertimams, nes Vokietijos leidėjai leidžia nepalyginti daugiau užsienio šalių literatūros vertimų nei, tarkim, britai ar italai, taigi yra sąntykinai atviresni naujiems atradimams. O ko tikėtis iš „snobų“ prancūzų? Kai leidėjas iš Arlio „Monsieur Toussaint Louverture“ 2011 m. atsiuntė paraišką vertimų skatinimo programos konkursui, prašydamas paremti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimą į prancūzų kalbą, prisipažinkime, nieko ir nesitikėjome. Vertėjos Margaritos Le Borgne ir leidėjo bei redaktoriaus Dominiqueʼo Bordeso bei antrojo redaktoriaus François Guilaummeʼo darbas truko labai ilgai, net ketverius metus, prancūziška romano versija knygynų vitrinų šviesą išvydo praėjusių metų gruodį ir, anot recenzentų, knyga yra „daugiau nei išbaigta“ (Santiago Artozqui. „Histoire du Loup de Fer“, La Quinzaine littéraire, 2015-05-16). Nėra prie ko prikibti: puikus vertimas, tobulas redaktorių darbas, knygos turinį deramai atliepiantis knygos viršelis (viršelio dailininkė Zeina Abirached). Leidėjas Gavelio „Vilniaus pokerį“ pristato kaip „pagaliau išverstą šiuolaikinės lietuvių literatūros šedevrą“. Taip sakant, garsus reklaminis šūkis. O Prancūzijos literatūros kritikai, apžvalgininkai ir tinklaraštininkai nėra įsipareigoję romaną reklamuoti, bet jie ne tik nešykšti skambių epitetų „fantastiškas“, „tobulas“, „fantasmagoriškas“, „košmariškas“, „genialus“, bet ir lygina Gavelį su Kafka, Celine’u, Joyce’u, Faulkneriu, Burroughsu, Selby’u, Bukowskiu, Orwellu, Krasznahorkai ir kitais pasaulyje pripažintais rašytojais. Kaip ir autorius, romanas „Vilniaus pokeris“ gretinamas su gerai žinomais kūriniais: „Kelione į nakties pakraštį“, „Užrašais iš pogrindžio“, „Pilimi“.
Dienraštyje „Marianne“ publikuotą H. A. apžvalgą „Į Rytus – didelė naujiena“ („A l‘Est, du grand nouveau“, 2015-05-22) autorius taip pat pradeda pagyrimais leidyklai ir Gavelio įvedimu į solidų tarptautinį kontekstą:

Prikėlusi ar tiksliau ekshumavusi Amerikos autorius, leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ išleido išskirtinį mirusio lietuvio šedevrą. Ir šis romanas yra tikra bomba.

(...) „Vilniaus pokeris“ yra tarsi geizeris, kuris prasideda kaip Kafkos romanas tam, kad taptų ir naratyvinis, ir eksperimentinis, staiga ima priminti Beckettą arba Joyce’ą, Dantę, Burroughsą arba Orwellą.

Tačiau visų pirma – tai romanas apie Vilnių, paskutiniuosius sovietinės okupacijos metus gyvenančią Lietuvos sostinę. (...) Tegyvuoja Ričardas Gavelis.

Paskutiniaisiais sovietinės imperijos gyvavimo metais parašytas ir 1989 m. publikuotas tekstas neliko nepastebėtas. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų, makedonų, latvių, lenkų kalbas. Ugnė Karvelis taip pat keletą metų dirbo su šiuo rankraščiu, tačiau jos mirtis nutraukė sumanymą. Džiugu, kad bend­ros vertėjos Margaritos Le Borgne ir leidyklos „Monsieur Toussaint Louverture“ pastangos įkvėpė šiai knygai naują gyvybę. Romanas Prancūzijoje jau pelnė beveik 30 recenzijų, tarp jų dienraštyje „Le Monde“, savaitraštyje „Livres Hebdo“, žurnale „Le Magazine littéraire“ ir t. t. Romanas aptariamas literatūriniuose TV debatuose, radijo laidose, vyksta knygos pristatymai ir skaitymai. Knygynuose knyga žymima lipdukais „Kodėl taip ilgai nieko nežinojome apie šį išskirtinį autorių?“. Bomba sprogo!

Knygų apžvalgininkas Santiago Artozqui žurnale „La Quinzaine littéraire“ (2015-05-16) pastebi, kad „Vilniaus pokeris“ yra sudėtingas, klaidus, nepaprastas ir širdį draskantis romanas“, ir tikisi, „kad nereikės laukti dar 25 metų, kad galėtume perskaityti „Vilniaus džiazą“. Tikimės ir mes.

* * *

Štai trys įkvepiančios sėkmės istorijos. Jos ne vienintelės, ne pirmos ir tikrai ne paskutinės. Užtenka prisiminti Saulių Tomą Kondrotą, Icchoką Merą, Tomą Venclovą, Kęstutį Kasparavičių. Tai rašytojai, kurių kūryba versta į dešimt ir daugiau kalbų. Ar mano minimi autoriai atitinka pranešimo pradžioje minėtus neva „žinomus literatūros eksporto kanonus“? Toli gražu. Bet visos sėkmingos knygos tikrai turi vieną bendrą vardiklį –­­ tai labai gera literatūra. Panašu, kad Lietuvoje neturime pinigų gaminti eksporto žvaigždes pagal nustatytus kanonus, todėl vietą po užsienine saule tenka išsikovoti rašytojo talentu. Galime sakyti, kad Gavelio, Grinkevičiūtės kūriniai per ilgai buvo nepastebėti ir neįvertinti, galbūt esant gyviems autoriams pavyktų užsienio leidėjų ir skaitytojų dėmesį išlaikyti ilgiau. Bet taip pat galima sakyti, kad jie išleisti kaip tik pačiu laiku: juos atranda nauja skaitytojų karta, kūriniai padeda –­­ perfrazuojant skaitytojų komentarus –­­ permąstyti šiandieninę geopolitinę situaciją, paaiškina Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vienareikšmę poziciją Ukrainos ir Rusijos konflikte.

O pabaigoje dera padėkoti visiems prisidėjusiems prie šio projekto, t. y. padėjusiems lietuvių literatūrai nepasiklysti vertimuose. Tai nuostabieji mūsų literatūros vertėjai, kurie spalio pradžioje vėl rinksis į tradicinį vertėjų seminarą, šįkart Kėdainiuose, ir leidėjai, kurie ryžtasi leisti lietuvių literatūrą dėl pačių įvairiausių priežasčių, kad ir tokių:

Viskas prasidėjo nuo straipsnio regioniniame laikraštyje apie įsilaužimą į parduotuvę, kur buvo įsivėlę lietuviai. Laikraštis rašė: „Jei pamatysite lietuvį, skambinkite, prašau, policijai.“ Tądien aš nusprendžiau pasinaudoti pirma proga pristatyti Norvegijoje aukštąją Lietuvos kultūrą.

Taip Lietuvos kultūros institutui rašė leidėjas iš Norvegijos Janas Kløvstadas, kurio vadovaujama leidykla „Bokbyen Forlag“ ketina prakalbinti Giedros Radvilavičiūtės knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ norvegiškai.

 

 

Rasa Drazdauskienė.

Jane Austen ir laiko mašina

Įžanga: gyvename perdirbinių laikais

 

Kurią čia dieną, kamuodamasi prie šio pranešimo, iš dyko buvimo permečiau akimis savo lengvus laisvalaikio skaitinius, arba, ką čia slėpti, detektyvų lentynėlę („lentynėlė“ iš tiesų yra keturios didelės lentynos, bet ne čia esmė). Štai ką ten radau net nesiknisusi: Sebastiano Faulkso perrašytą Iano Flemingo Bondą (ir dar to paties autoriaus linksmą knygelę apie P. G. Wodehouse’o herojus Dživsą ir Vusterį), Anthony Horowitzo perrašytą Arthuro Conano Doyle’io Šerloką Holmsą, Sophie Hannah perrašytą Agathos Christie Erkiulį Puaro, Jill Paton Walsh perrašytą Dorothy L. Sayers lordą Piterį Vimsėjų, Mike’o Ripley perrašytą Margery Allingham Albertą Kempioną (tarsi nebūtų pakakę pačios Allingham našlio Philipo Youngmano Carterio parašytų tęsinių apie žmonos sugalvotą herojų, juos irgi, aišku, radau) ir porą trejetą Nicolos Upson detektyvų, kurių pagrindinė herojė yra reali aukso amžiaus detektyvų autorė Josephine Tey. Visos šios knygos išleistos per keletą pastarųjų metų. Bet gal tai tik įrodo, kad aš be saiko mėgstu pastišus ir perdirbinius.

Būtent todėl atvirai sakau – apsidžiaugiau, kai sužinojau apie leidyklos „HarperCollins“ sumanytą Austen projektą, pagal kurį šešiems gerai žinomiems šiuolaikiniams rašytojams paskirstyti šeši Jane Austen romanai ir užsakyta juos perrašyti, perkelti veiksmą ir visas realijas į mūsų laikus, sušiuolaikinti veikėjus ir kalbą. Samprotavau, kaip dabar atsimenu, apytikriai taip: kaip įdomu. Juk yra tik šeši originalūs Austen romanai, o dabar jų bus dar šeši! Parašyti šiuolaikinių, įdomių rašytojų! Tai reiškia, kad jie sugalvos panašius į originalo, tik mums artimesnius ir geriau suprantamus herojus, įtempę vaizduotę ieškos panašiai pagavių siužeto konfliktų (jau tada man buvo aišku, kad siekis tinkamai ištekėti bet kokia kaina galėtų būti tik labai keisto šiuolaikinio romano siužeto ašis), o tai reiškia (mintyse kone rijau seilę iš džiaugsmo), kad gausime paskaityti subtilios ir rimtos šiuolaikinės visuomenės papročių kritikos – juk ar ne apie tai visi Austen romanai? Be to, kiekvienas iš šių rašytojų pridės savo stilių, savo pasaulio matymą ir visiškai atnaujins klasikinius kūrinius! Kaip nuostabu! O kuriems galams to reikia?

Šioje vietoje mano pradinis džiūgavimas staiga smarkiai prigeso. Iš tiesų, kuriems galams? Jei kam nors taip labai reikia šiuolaikiškos Jane Austen, ar tas kas nors negali pasiskaityti, pavyzdžiui, kone tokia pat klasika tapusios Helen Fielding sagos apie Bridžitą Džouns – aiškiausio ir labai vykusio „Puikybės ir prietarų“ perdirbinio? Arba kitų perdirbinių, kur į romanų siužetą įvesti zombiai (visad maniau, kad tai geniali mintis)? Be to, kam apsiriboti knygomis – mažiausiai kas porą metų kino kūrėjai parūpina naujovių ištroškusiems Austen gerbėjams kokią nors daugiau ar mažiau artimą originalui ekranizaciją, o tarpuose tarp premjerų juk laisvai galima peržiūrinėti senąsias (vienoje Colinas Firthas lipa iš kūdros su šlapiais marškiniais, kitoje Keira Knightley skuba per lauką purvinais sijono palankais, trečioje Holivudo princesė Gwyneth Paltrow netikėtai natūraliai vaidina išlepintą savavalę turtuolio dukrą). Jei norisi ko nors šiuolaikiško – prašom, žiūrėkit filmą „Clueless“, kur tą pačią išlepintą ir savavalę turtuolio dukrą, tik jau Amerikos koledžo aplinkoje, vaidina Alicia Silverstone. Kaip sakoma, tik norėk.

 

Dabar jau dėstymas

 

Austen projekto kūrėjai sakė, kad pagrindinis jų tikslas – paskatinti šiuolaikinį jaunimą labiau domėtis klasika (iš tiesų tai šita nyki didaktinė frazė turėjo tuojau pat sukelti įtarimų). Esą Jane Austen rašiusi senais laikais, kai viskas buvo kitaip, ir dėl to dabartiniai jaunuoliai tiesiog nepajėgia suprasti, dėl ko jos herojės taip stengiasi ištekėti, kokias valdas tvarko herojai, kodėl mirus šeimos tėvui visa šeima staiga turi kraustytis lauk iš namų ir kokia jau čia tragedija, jei penkiolikmetė dukra slapta pabėga su karininku į Londoną. Be to, dabartiniams skaitytojams jau sunku suprasti Austen kalbą, visus tuos ilgus sakinius, subtilius nutylėjimus ir prasmės atspalvius. Perrašius paprasčiau, paaugliai iškart paims naująsias knygas, skaitys jas ir skaitydami permanys, kad žmogaus prigimtis nė kiek nepasikeitė, vyrų ir moterų santykiai tebėra tokie pat sudėtingi, paslaptingi ir įmantrūs, o ir kitos dvi svarbiausios Jane Austen temos, pinigai ir socialiniai klasiniai skirtumai, taip pat niekur nedingo.

Aišku, galima mėginti patikėti projekto kūrėjų didžiadvasišku rūpinimusi paaugliais, nors šiek tiek patyrusio skaitytojo omenyje jau ima krebždėti įtarimas: ar tik tai nebus sumanus rinkodaros triukas siekiant padidinti knygų pardavimus? Juk paėmus kosminio garsumo vardą (neperdedant, anglakalbėje knygų rinkoje Jane Austen populiarumu lenkia gal tik Šekspyras), prie jo pridėjus dar šešis, irgi saikingai garsius, vardus ne taip ir sunku patraukti skaitytojų susidomėjimą? Bent jau daug lengviau, negu rizikuoti leisti naujus, nežinomus autorius.

Bet tiek to, verčiau pažiūrėkime, kas iš viso to išėjo.

Kol kas pasirodė trys romanai. Pirmasis – populiarios britų šeimyninių romanų autorės Joannos Trollope perrašytas „Protas ir jausmai“ (Sense and Sensibility), paskui – ne mažiau gerai žinomos škotės detektyvų autorės Val McDermid perrašyta „Nortangerio abatija“ (Northanger Abbey), o paskui – irgi škoto, populiarių serijinių romanų apie Botsvanos detektyvę mma Ramotsvę bei įvairius Edinburgo gyventojus autoriaus Alexanderio McCallo Smitho perrašyta „Ema“. Kitų trijų dar lyg ir laukiama, turbūt labiausiai – dar šiais metais turinčio pasirodyti garsiausio Austen romano „Puikybė ir prietarai“ (Pride and Prejudice), kurį perrašyti kažkodėl apsiėmė ne tiek gerai žinoma amerikiečių autorė Curtis Sittenfeld.

Visus tris jau išleistus romanus tuojau pat nusipirkau ir perskaičiau. Paskui dar perskaičiau tuos Jane Austen romanus, pagal kuriuos parašyti naujieji. Kad ir kaip norėčiau šioje vietoje pridurti, kad po to ilgai mąsčiau, nemeluosiu. Iš karto ir visiškai tvirtai atsakau į vienintelį svarbų klausimą: ne, nevertėjo.

(Kaip jau minėjau anksčiau, įžvalgesnis kritikas tą būtų supratęs iš anksto, bet užtat aš bent jau galiu išdidžiai jūsų dėmesiui pasiūlyti savo patirties vaisius.)

Prieš pasirodant kiekvienai iš knygų, pagal seną ir garbingą leidybos tradiciją jų autoriai davė interviu spaudai, o du iš jų net patys parašė, kaip džiaugiasi dalyvavę šiame projekte (Joanna Trollope ir Alexanderis McCallas Smithas; gal parašė ir Val McDermid, bet aš jos teksto neradau). Trollope primena, kad visi, bet kokio amžiaus skaitytojai Austen knygose atras ką nors artimo sau. McCallas Smithas pasidžiaugė, kad leidybos sutartis perrašyti tokią knygą kaip „Ema“ – tai tas pats, kaip „gauti didelę dėžę saldainių su sąlyga, kad juos suvalgysi“. Atrodytų, puiku, bet apskritai imant šiek tiek primena pasiteisinimą: skaitytojau, mums teko dirbti su tokia nuostabia, vertinga ir paveikia medžiaga, kad neteisk per griežtai mūsų darbo rezultatų: kas gali prilygti tobulybei?

Pradėkime nuo „Proto ir jausmų“. Tai pirmasis išleistas Austen romanas, dar netobulas, sudėtingas ir negrabus. Jame pasakojama apie dvi seseris Dašvud – protingą, kiek sausoką, praktišką Elinorą ir romantišką, svajingą, be saiko emocingą, linkusią į depresiją Marianą; po įvairių išbandymų, daugiausiai (ar bent jau ryškiausiai) išgyvenamų Marianos ir susijusių su vyrais, draugių klastomis bei socialiniais klausimais, viskas susiklosto gerai ir abi seserys susiranda jų vertus vyrus. Joanna Trollope skrupulingai laikosi siužeto; skaitant iš tiesų smagu stebėti, kaip ji ieško šiuolaikinių paralelių senosioms realijoms. Pavyzdžiui, ponia Dašvud ir jos dukterys išvaromos iš namų ne todėl, kad mirus šeimos tėvui turtas pereina kitam vyriškosios lyties paveldėtojui, kaip yra Austen romane, o todėl, kad Bela Dašvud nebuvo oficialiai susituokusi su savo dukterų tėvu ir šiam staiga mirus be testamento ji neturi jokios teisės į jo turtą. Kitas pavyzdys: Viloubis (Trollope romane jis vadinamas trumpiau – Vilsu), pagrindinis romano piktadarys, ne suvedžioja ir palieka nekaltą paauglę, o pripratina ją prie narkotikų: toks nusikaltimas šiais laikais atrodo neabejotinai sunkesnis. Turbūt neverta nė sakyti, kad jausmingoji Mariana mūsų laikais yra muzikė, o jos racionalioji sesuo – architektė, arba kad didžiausia niekšybė, kuria nenaudėlis Viloubis sutriuškina Marianą, – tai jos išjuokimas „Youtube“? Trollope labai gerai rašo dialogus, jais naudojasi ir veiksmui greitinti, ir veikėjams charakterizuoti, ir jos šiuolaikiškos merginos kalba visiškai natūraliai skambančiu paauglių žargonu – Totes Amazeballs!

Antrasis Val McDermid perrašytas gotikinis siaubo romanas „Nortangerio abatija“ iš pirmo žvilgsnio irgi gali pasirodyti kaip sėkmingai išspręsta užduotis. Romano veiksmas iš Bato perkeliamas į Edinburgo festivalį „Fringe“: žinoma, kad šiuolaikinei paauglei daug įdomiau ir natūraliau stebėti eksperimentinius šou, negu dalyvauti suaugusiųjų rengiamose kviestinėse vakarienėse. Gotikinių Ann Radcliffe siaubiakų motyvus pakeičia „Sutemų“ saga ir vampyrai: aišku, kyla šiokių tokių abejonių, ar šiais laikais septyniolikmetė, nors ir visiškame kaime augusi, galėtų rimtai įtarti paslaptingų namų šeimininką pulkininką Tilnį esant vampyrą ir ryžtis išsiaiškinti jo paslaptį. Merginos, Katerina Morland ir jos klastingoji, lipšnioji draugė Izabela Torp (vienas iš tų tipų, kurie nuo Austen laikų nepasikeitė nė per nago juodymą), bendrauja, aišku, ne laiškais, o feisbuke. Vienas iš pagrindinių siužeto vingių – Katerinos išvarymas iš Tilnių namų – nulemtas ne to, kad, kaip yra Austen romane, pelningą santuoką sau planavęs pulkininkas (jis, kaip ir originale, kariškis, čia – Folklando salų karo veteranas) staiga sužino apie viešnios neturtą, o dėl to, kad įtaria ją viliojant jo dukrą (lesbietiškos meilės motyvą, bent jau tiesiai aprašytą, Jane Austen romane išties būtų sunkoka įsivaizduoti, užtat Val McDermid jį įtraukė kaip vieną iš nuolatinių savo kūrybos ženklų). Išlaikytas ir Austen romano humoras: „Nortangerio abatija“ juk ir buvo sumanyta kaip savotiška gotikinių romanų parodija, kurioje visi siaubai racionaliai paaiškinami, o protingas herojus Henris Tilnis (Austen romane jis – dvasininkas, o šiais laikais – advokatas: kažin ar labai tikslus atitikmuo, jei turėsime galvoje abiejų profesijų socialinį statusą) pašaipiai, tačiau su meile įtikina jaunąją heroję mažiau kliautis vaizduote ir daugiau – sveiku protu.

Trečiojo romano bent jau aš laukiau labiausiai. „Emą“ kai kas laiko geriausiu Austen romanu, o lengvas, draugiškas, pašaipokas McCallo Smitho stilius neblogai tinka pasakoti apie siaurą, paskalomis penimą provincijos miesto gyvenimą, keistuolį poną Vudhauzą ir jo užsispyrusią, viską už visus geriau žinančią snobę dukrą Emą ir jos globotinę Harietą Martin. Ir iš tiesų naująją „Emą“ skaityti įdomu. Kaip ir kiti autoriai, McCallas Smithas vykusiai įveikia siužeto sušiuolaikinimo problemas (pono Vudhauzo turtai – tai honorarai už kitados užpatentuotą išradimą, tai jam leidžia ne tik nedirbti, bet ir nepaisant niekieno nuomonės tupėti namuose, iki valiai džiaugiantis įvairiomis, kaip dabar sakome, netradicinėmis gydymo priemonėmis, o paprasčiau tariant, puoselėti savo hipochondriją), jo duktė Ema vairuoja „Mini“ ir studijuoja dizainą gretimo miesto universitete; vienintelis rimtesnis anachronizmas atrodo pono Vudhauzo pasamdyta guvernantė (šiais laikais?); bet tokiame jaukiame meduolių namelyje ir jis pernelyg nerėžia akies. Net tai, kad Ema imasi tapyti Harietos portretą, užuot pasitelkusi „Instagramą“, neatrodo visai neįtikima. McCallas Smithas romaną parašė savo tradiciniu stiliumi: papasakojo linksmą, bet pamokomą istoriją, nevengdamas atviros didaktikos ir sentimentalumo. Tiesa, kritikė Viv Groskop rašė, kad jam pavyko padaryti Emą dar atgrasesnę negu Austen herojė, o tai jau būtų rimtas pasiekimas, bet man toks vertinimas atrodo truputį perdėtas.

 

Tai kas iš to?

 

Skaitant atnaujintuosius romanus kyla keletas labai stiprių įspūdžių, sklandžiai pereinančių į burbėjimą, o paskui sugulančių į mintis. Pirmas: tiesiog neįtikėtina, kokie brandūs ir suaugę atrodo Jane Austen herojai, palyginti su jų šiuolaikiniais atitikmenimis, kaip rimtai į juos žvelgia suaugusieji ir kaip jie laikomi lygiaverčiais, gal tik mažiau patyrusiais socialiniais partneriais, o ne nerūpestingais šunyčiais, kuriems tiesiog reikia leisti išsidūkti. Taip, septyniolikmetė Katerina Morland tebėra naivi, patikli ir pernelyg lakios vaizduotės, bet ji atidi, greitai mokosi iš visų gyvenimo situacijų ir atsakingai sprendžia dalykus, nuo kurių priklausys jos tolesnis gyvenimas. Antras: nors aktualios temos, apie kurias rašė Austen, – meilė, pinigai ir socialiniai skirtumai, – išliko absoliučiai tos pačios, vis dėlto socialinės sąlygos labai pasikeitė, ir net subtiliausius socialinius niuansus puikiai jaučiančiai Trollope nepavyko skaitytojų (na, gal tik šitos skaitytojos) įtikinti, kad mūsų laikais vidurinės klasės merginos gyvenimas absoliučiai priklauso nuo tinkamos santuokos. Trečias: vis dėlto lengviausiai perdirbami ir mažiausiai sensta tie romanai, kurių centre ne siužetas ar idėjos, o veikėjo charakteris, pavyzdžiui, „Ema“. Ir ketvirtas… net ne įspūdis, o tiesiog klausimas: kokia išvis prasmė geriems rašytojams rašyti atpasakojimus, juk jie jau ne kartą įrodė sugebantys puikiausiai kurti savo tekstus?

Žinoma, nė akimirkos nepatikėjau, kad nors vienas hipotetinis šiuolaikinis jaunuolis, perskaitęs sušiuolaikintą Austen, nekantraudamas puls skaityti tikrąją. Tad jau geriau trys išvardytieji rašytojai būtų tikrai iš širdies pasilinksminę, nusimetę visus siužeto pančius ir parašę kokį nors džiazą Austen motyvais, pavyzdžiui, „Gyvenimas be gliuteno: Henrio Vudhauzo sveikos mitybos vadovas“, „Marianos Dašvud muzikos terapija sužeistai širdžiai gydyti“ ar „Vampyrai ir jų slaptas vaidmuo Britanijos karališkosiose ginkluotosiose pajėgose“.