Pranešimų tekstai 2009

Jūratė Baranova.
Edgaras Poe: kelios perskaitymo strategijos

Publikuota: Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)

Kas gi jaunystėje nėra skaitęs Poe?
 
Pirmoji amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe tekstų skaitymo patirtis siekia ankstyvą jaunystę. Įsirėžė atmintin kažkoks metafizinis siaubas, susijęs su galimybe pasiklysti, tiksliau – būti paklaidintam mirties ir gyvybės takoskyroje. Mirtis, pasirodo, nėra pagrindinis gyvųjų laukiantis siaubas. Kaip tik atvirkščiai, ji turi ir savo švelniąją, netgi saldžiąją pusę. Siaubą kelia kas kita – tikimybė atmerkus akis nepamatyti nieko, išskyrus tamsą ir tuštumą. Siaubą kelia galimybė būti gyvam palaidotam tamsiame kape. Vienas Poe apsakymų taip ir vadinasi „Gyvųjų laidojimas“ (1).
 
Pasakotojas vos ne dokumentiškai registruoja visas girdėtas „gyvųjų laidojimo“ istorijas. Įteigia skaitytojui, kad nėra pasaulyje didesnių dvasios ir kūno kančių už tas, kurias patiria prieš laiką palaidotasis: „Keistas sunkumas, užgulęs krūtinę, dusinantis drėgnos žemės kvapas, prigludusios prie kūno įkapės, plieninis ankšto būsto glėbys, neperžvelgiama Nakties juoduma, neaprėpiama lyg jūra ir slegianti tyla, nematoma, bet jaučiama šalia esanti kirmis.“ Skaitytojas nejučia savęs ima klausti, ar viską pats padarė, kad išvengtų tokios gana netikėtos, bet teoriškai visgi įmanomos ateities perspektyvos. Kai esi aštuoniolikos metų, esi imli(-us) ne tik savo pačios(-ties), bet ir svetimoms metafizinėms baimėms. Bet laikui bėgant užsimiršti. Ieškai priešnuodžių – intelektualinių potyrių. Bandai siaubo genijų pagarbiai nutolinti.

Poe ir Borgesas
 
Poe sugrįžo – aplinkiniu keliu. Per Jorge’ą Luisą Borgesą – vieną intelektualiausių XX a. rašytojų. Johnas T. Irvinas knygoje „Paslaptis sprendimui. Poe, Borgesas ir analitinis detektyvas“ („The Mystery to a Solution. Poe, Borges and the Analytic Detective story“) aprašo istoriją, kaip 1983-iaisiais aštuoniasdešimt ketverių metų Borgesas atvyko į Baltimorę ir aplankė čia palaidotą Poe. Būdamas visiškai aklas, rankomis čiuopė jo bareljefą. Vos ne keturlinkas Borgesas ropštėsi klaustrofobiškai siaurais laiptais į Poe kambarį trečiame, atrodytų, lyg palėpės aukšte Amity gatvėje, kur, kaip manoma, Poe parašė apsakymą „Berenikė“. Knygos viršelį puošia nuotrauka – Borgesas sėdi profiliu, aklas, pasisukęs į Poe kambarėlyje aptiktą garsiojo varno iškamšą taip, tarsi jis jį regėtų. Autorius liudija, kad Borgesas pradėjo mintinai deklamuoti Poe eilėraštį „Varnas“. Tąkart jis knygos autoriui prisipažino, jog bijo, kad skaitytojai vieną dieną supras, jog pats jis tartum nieko ir nesukūrė, tik perėmė ne tik iš Kafkos, Chesterteno, Stevensono ar Wellso, bet ir iš Edgaro Poe (2). Kodėl intelektualiosios prozos virtuozas jaučiasi skolingas metafizinio siaubo genijui? Borgesas pažymi, kad Poe vienuose savo apsakymuose meistriškai kūrė aplinkybes, kituose apsiėjo be jokios išmonės. O tokiuose kaip „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ bei „Pavogtas laiškas“ pradėjo Collinso, Stivensono ir Chestertono toliau garsintą detektyvų seriją. Borgesą turbūt labiausiai paveikė šie detektyvai. Jis nebuvo siaubo rašytojas. Tačiau pastebėjo ir povandeninę Poe tekstų atsiradimo istoriją. Už visų šių apsakymų, neduodami ramybės ir suteikdami jiems keistą gyvenimą, sako Borgesas, slypi paties Poe ilgesys ir siaubas. Neurozė padėjo Poe, nes leido jam atnaujinti fantastinės novelės žanrą ir paįvairinti siaubo išraiškas literatūroje. Borgesas suranda labai tikslų santykį tarp rašytojo teksto ir jo biografinės neurozės. Tokį siejimo būdą pavadino ir neleistinu, ir teisėtu. Jis neleistinas, jei nuoroda į neurozę bandoma nuvertinti ir užbraukti tai, kas parašyta. Jis teisėtas, jei nuoroda į neurozę leidžia geriau suprasti tai, kas parašyta (3).  
 
Ar Poe prašėsi Marie Bonaparte terapijos?
 
Neurozės Borgeso nei intrigavo, nei domino. Jam buvo įdomus tiktai Poe. Neurozių žinovo Sigmundo Freudo pasekėjai psichoanalitikai įžvelgė nemažai jiems įdomių Poe fenomeno motyvų. Freudo pasekėja Marie Bonaparte išgarsėjo ne tiek savo giminyste su žinomu imperatoriumi, bet ir savo psichobiografijomis (prieš akis iškyla Catherine Deneuve, kuri vaidino šią psichoanalitikę filme „Marie Bonaparte“). Pasinaudodama klasikinės psichoanalizės metodu, ji aprašė Poe gyvenimą ir kūrybą. Skaitant susidaro įspūdis, kad rašytojas miklino plunksną vien tam, kad pailiustruotų genialias psichoanalizės išradėjo įžvalgas, teigiančias, jog kūryba tėra pasąmoningų ankstyvosios vaikystės troškimų sąmoningas išsapnavimas. Poe sukurtų mirštančių moterų serijoje, aprašytų apsakymuose „Berenikė“, „Morela“, „Ligija“, Bonaparte įžvelgia įvairias Elizabeth Arnold literatūrinės apraiškos formas. Anot psichoanalitikės, apsakyme „Ašerių namų žlugimas“ Poe išreiškė troškimo „gyventi mirusioje motinoje“ sindromą, nes pagal vyriškojo simbolizmo kodą moteris reprezentuoja pastatą. Tačiau totemiškai moterį, pasirodo, simbolizuoja ir arklys, todėl apsakyme „Mecergenšteinas“ aprašytas arklys yra tik incestinio libidinio motinos troškimo pakaitalas. Bet motina taip gali būti žemės troškimo, arba vandenyno simbolis. O apsakymas „Kvėpavimo praradimas“, aiškina mums psichoanalitikė, tiesiogiai nurodo Poe impotenciją, nes daugelio vyrų sąmonėje potencija kažkokiu būdu siejasi su plaučiais ir kvėpavimu (4).

„Pavogtas laiškas“ kaip pasąmonės simbolis?
 
Jacques’as Lacanas priartėja prie Poe nors ir iš psichoanalitinės, bet kiek iš kitos perspektyvos. Viename seminare mokslininkas analizavo Poe apsakymą „Pavogtas laiškas“. Jame susipina trys pasakojimai. Pirmasis herojus ir jo draugas Ogiustas Diupenas leidžia tylų vakarą, stebėdami kambaryje besiraitančius dūmus, t. y. kiekvienas paskendęs savo apmąstymuose. Pasirodo policijos prefektas, atėjęs pasitarti su Diupenu dėl nesėkmingai vykstančio tyrimo. Dabar jau pasakoja prefektas. Iš karalienės kambario dingo ją kompromituojantis laiškas. Nekyla abejonių, kas jį pavogė – ministras D., siekdamas įgyti galios, nes laiško turinys kelia grėsmę karalienės garbei. Karalius kol kas nieko apie jį nežino. Karalienė kreipėsi į prefektą, šis kas naktį naršo ministro D. namus. Apieškoti, apžiūrėti, išstuksenti visi įmanomi užkaboriai. Ministras D., imituojant apiplėšimą, buvo ne sykį apieškotas, tačiau laiško jokiu gyvu nesiseka rasti. Už jį pažadėti labai dideli pinigai, be to, svarbi ir karalienės garbė. Prefektas kreipėsi į žinomą mąstymo virtuozą Diupeną (panašiai Skotland Jardo inspektoriai prašydavo Šerloko Holmso patarimo, o daktaras Vatsonas tai aprašydavo). Žinoma, Diupenas laišką suranda ir tada jau pasakoja savo istoriją. Kodėl jam pasisekė ir kodėl to padaryti nesugebėjo prefektas? Poe sumanymas staiga tampa ne detektyvinis, o sakyčiau, filosofinis, paliečiantis galimas proto ypatybių skirtis. Prefektui G. nepasisekė rasti laiško, nes šis rėmėsi prielaida, kad ministras yra poetas, vadinasi, beveik kvailys. Ministro ir poeto dermė viename asmenyje kelia nuostabą, bet tai pavyko Kornelijui Plateliui. Diupenas nesigilino į šią dilemą, tik užsiminė, kad ir jo „paties sąžinę slegia keli eilėraštpalaikiai“ (5). Vienas poetas pergudravo kitą, supratęs jo mąstymo ypatybes, ko nepasisekė padaryti paprastam mirtingajam, laikiusiam poetą beveik kvailiu. Vėliau Diupenas pagrindiniam pasakotojui detaliau išaiškins savo koncepciją. Pasirodo, ministras D. yra dar ir matematikas. Bet jei jis būtų tik matematikas, neišvengtų prefekto spąstų. Matematikai, remdamiesi baigtinėmis tiesomis, įpratę teigti, kad jų pritaikymas absoliutus ir neribotas, todėl Diupenas abejoja protu, kurį išugdo tik matematika. Moralės mokslai nepatvirtina matematinių formos ir kiekybės stebėjimų. Čia galioja reliatyvumo principas ir gebėjimas suabejoti tiesų absoliutumu. Prefektas per naktis ieškojo laiško ir nepajėgė surasti, nes ministras D. tiesiog jo niekur neslėpė. Laiškas buvo nerūpestingai, lyg su panieka įgrūstas į vieną viršutinių vizitinių kortelių skyrių, kuris kabėjo ant židinio atbrailos. Tą ir pamatė Diupenas, pirmąkart aplankęs ministro D. namus. Vėliau detektyvas laišką išvogė, vietoj jo palikęs poetinę sentenciją iš Krebijono tragedijos „Atrėjas“. Mano galva, apsakymo vyksmas nebūtų kažkuo išskirtinis be dviejų poetų susidūrimo istorijos. Tačiau Lacanas šiame kūrinyje įžvelgia labai reikšmingas, pasąmonę reprezentuojančias, struktūras.
 
Jis vienus metus komentavo Freudo veikalą „Anapus malonumo principo“ ir viename šio ciklo savaitinių seminarų (kaip minėjau) smulkiau aptarė Poe apsakymą „Pavogtas laiškas“ (1955. IV. 26). Lacano nuomone, Freudas supranta pasąmonę kaip negrįžtamai prarasto objekto paiešką, kuri pasąmoningai nuolatos atkartoja jo praradimą. Ši simbolinė pakartojimo tvarka daro įtaką pačiam žmogui kaip subjektui. Lacanas, remdamasis Freudo „gydymo kalbos“ patirtimi, suformulavo postulatą, kad gydymas „yra struktūruotas kaip kalba“. Kita vertus, Lacanas pasitelkė Saussure’io įžvelgtą kalbos (kaip struktūros) ir kalbėjimo (kaip veiksmo) skirtį. Be to, lingvistiniame ženkle Lacanas, sekdamas Saussure’iu, pabrėžė žymiklio signifier (kalbos garso) ir žyminio signified (mentalinio vaizdo) skirtį ir atskleidė sutartinį jų santykio pobūdį. Žymikliai ne tiek nurodo žyminius, kiek vienas kitą, ir sudaro tam tikrą kombinacijų ašį. Naudodamasis Saussure’io terminais Lacanas sako, kad Poe apsakyme „Pavogtas laiškas“ pavogtas laiškas funkcionuoja kaip žymiklis, o laiško turinys (žyminys) nedaro įtakos tam, kas vyksta. Skaitytojas taip ir nesužino, kas parašyta laiške. Tačiau, oponuojant Lacanui, galima pažymėti – jei žyminys (laiško turinys) neturėtų slaptos numatomos galios, žymiklis kaip laiškas taip pat nefunkcionuotų.

Jacques’as Derrida: ar laiškas galėjo būti nesugrąžintas?
 
Jacques’as Derrida priėmė Lacano sumanymą kaip iššūkį ir paskelbė tekstą „Tiesos vagis“, kur įdėmiai nagrinėja, kaip Lacanas interpretuoja Poe tekstą, bandydamas pričiupti psichoanalizės genijų, tarsi pats Derrida būtų detektyvas Diupenas ir siektų demaskuoti neišsakytas oponento intencijas. Ką nuslepia Lacanas, ko nepasako skaitytojui? Juk tiesos išsakymo metaforos visada žaidžia su apnuoginimo, nurengimo, atskleidimo niuansų akrobatika, sako Derrida. Ką parodo „nurengtasis“ Lacano tekstas? Derrida, kedendamas Lacano interpretaciją dekonstrukcijos skalpeliu, teigia, kad šis kalba tik apie apsakymo turinį, bet nenagrinėja paties pasakojimo, naracijos formos. Bet juk čia grožinė kūryba, sako Derrida. O joje pasakojimas yra struktūriškai neredukuojamas. Lacanas nepaiso šito ir šifruoja Poe tekstą, ištraukdamas iš jo du dialogus, tariamai atskleidžiančius vidinę istorijos prasmę. Taigi ignoruoja apsakymo formalią struktūrą, sutapatina ją su tiesos sąlygomis ir paverčia nelogišku formalizmu. Derrida prisipažįsta, kad neapsiriboja vien literatūros ar literatūrinės formos ištraukimu iš psichoanalizės gniaužtų. Jis demaskuoja psichoanalitiką, kuris susitapatina apsakyme su Diupeno vaidmeniu. Psichoanalitikas (kaip ir Diupenas) suvokia, kad galiausiai laiškas bus atrastas ir žino, kur jis yra. Tęsdamas Lacano pradėtą froidiškąjį žaidimą, Derrida tikrąją laiško vietą, sugrąžinus jį savininkui, prilygina kastracijos vietai, nes moteris traktuojama kaip neatskleistas penio trūkumas. O tiesa yra moteris kaip atskleisto/neatskleisto kastracija. Todėl laiškas sugrįžta pas moterį. Kur Diupenas suranda laišką? Jis tiksliai apibūdina vietą draugui (rašančiajam pasakotojui): „pagaliau mano žvilgsnis, klaidžiodamas po visą kambarį, užkliuvo už kartoninio krepšelio vizitinėms kortelėms, kuris buvo pakabintas nešvariu mėlynu kaspinu ant varinio kabliuko židinio atbrailos vidury“ (6). Derrida aiškina, kad Diupenas, naudodamas psichoanalitinį žargoną, suranda žymiklį ten, kur ir tikėjosi – didžiuliame moters kūne – tarp židinio „kojų“ (7). Karalienė siekia susigrąžinti laišką – taip ji tampa pagrindine kastracijos ir tiesos figūra. Derrida pavyksta pričiupti Lacaną, kad šis Tiesą ir Moteriškumą rašąs didžiosiomis raidėmis, ir suseka, jog pastarasis slapta Bonaparte skaitė Poe kūrybos psichoanalitinę interpretaciją, bet kažkodėl apie tai visiškai nutyli. Nuo savęs pridurčiau, net studentai už tokius nutylėjimo triukus – svetimų idėjų slaptą įsiurbimą į savo tekstą, pamirštant autorių, – paprastai gauna pylos. galingajam Lacanui falocentrikui tikrai nesolidu taip elgtis. Juolab cituoti moterį, kažkokią Bonaparte.
 
Tačiau pats Derida mano, kad yra tikimybė, jog laiškas gali būti ir nerastas. Ne Lacano seminare narpliojamoje istorijoje, o veikiau „tekste“, kuris išslysta iš Diupeno ir psichoanalitiko žvilgsnio. Nes laiškas atrastas atvirame lauke – grožinėje literatūroje. Tada, kai patikima, kad laiškas, kaip ir tiesa, randami, braižant trikampius ir apskritimus, akcentuojant opoziciją tarp to, kas įsivaizduojama ir simboliška, „Pavogtas laiškas“ išslysta iš šio pernelyg savaiminio akivaizdumo. Paslėptas laiškas lieka teksto struktūroje. Vos Diupenas ir psichoanalitikas nurodo laiško ir tiesos vietą tarsi žemėlapyje, jie nebemato paties žemėlapio. Tačiau jis kaip tekstas pats aprašo save be jokių toposo ar tiesos pažadų. Pati laiško struktūra sudaro galimybę jam nepasiekti galutinio tikslo. Be šios grėsmės laiško cirkuliavimas net neprasidėtų. Tačiau, esant šiai grėsmei, mano Derrida, ratas niekada negali užsibaigti.

Poe visata: paslaptis kaip supoetintas metafizinis siaubas
 
Šis niekada nesibaigiančio Poe tekstų skaitymo pažadas leidžia pamiršti ir psichoanalitinę, ir paties Derrida dekonstrukcinę egzegezę. beatodairiškai panirti į pirmapradį Poe tekstų audinį arba, nepaisant Derrida įspėjimų, braižyti savo naują žemėlapį. filosofinį, arba poetinį – mitologinį. Kai skaitai Poe antroje gyvenimo pusėje, jo kuriamo pasaulio numanomas siaubas jau nebeatrodo baisus. Gyvenimo siaubas yra kiek „siaubingesnis“. Kaip rašė Bronius Radzevičius romane „Priešaušrio vieškeliai“, „tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nė nesamprotaujama, o gyvenama. Jų neturi tikroji vienatvė. Ji nežino jokių poetiškų atributų, nieko nevilioja, nieko netraukia – tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa“ (8). O Poe aprašytas siaubas atrodo supoetintas, netgi romantiškai stilizuotas. Rašytojas nesiekia pasmerkti savo veikėjų nesibaigiančiam siaubui. „Nėra neįmanoma, – sako apsakymo „Arnheimo dvaras“ herojus, – kad žmogus, individas, susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms, taptų laimingas“ (9). Jis netgi apibrėžia keturias šios galimos laimės sąlygas – paprastus kūno mankštos pratimus gryname ore, moters meilę, panieką puikybei ir be atvangos siekiamą tikslą. Apsakymo „Fėjos sala“ veikėjas žavisi muzikos dvasingumu ir patiria laimę gėrėdamasis gamtos vaizdais. Besižavėdamas tolimu kalnų surakintu slėniu šalia liūdnai vinguriuojančių upių ir snaudžiančių ežerų išvysta Eldijos salą. Kartu su ja apsireiškia ir Fėja. Nors temstant visas šis stebuklingas reginys pranyko iš pasakotojo ir skaitytojo akiračio, tačiau tobulybės sukelto žavesio prieskonis, perskaičius šį tekstą, išlieka ilgam. Siaubas kaip galimybė yra tik nuolatinis iki galo nenusakomos pasaulio paslapties palydovas. „Yra paslapčių, – sako „Minios žmogaus“ pagrindinis pasakotojas, – kurios nesileidžia atskleidžiamos“ (10). Šis paslapties uždarumas provokuoja Poe herojus. Jie ryžtingai artėja link jos, tarsi būtų apsėsti ir nepaisytų, kad paslapties atskleidimas artina pražūtį. Gobelene pavaizduotas žirgas vieną dieną atgyja ir paaiškėja, kad tai yra ir ugnyje žuvęs atgimęs priešas. Žmogus, kuris bando suvaldyti žirgą, suvokia šią paslaptį, tačiau leidžia ristūnui jį patį nunešti į naujo laužo liepsnas („Mecergeršteinas“). Ar nenuskamba čia pitagoriečiams bei Platonui artimas sielų keliavimo ir stoiško, amžino pasaulio atsinaujinimo ugny motyvas? Tačiau galima įžvelgti ir kažkokį mistifikuotą postmodernizmo šėlsmą – ženklas kaip atvaizdas atgyja ir naikina tikrovę. apsakyme „Ovalinis portretas“ dailininkas taip tikroviškai nutapo savo žmoną, kad portretas sunaikina patį modelį – menininko žmona miršta. Ji išliko tik atvaizde. Labai platoniškai skamba ir „Berenikės“ pasakotojo apmąstymai: „Bet ar turi prasmę tvirtinimas, jog manęs niekada anksčiau nėra buvę, jog mano siela jau nėra turėjusi vieno gyvenimo? Jūs netikite? Nepradėkim dabar ginčytis. Patsai aš esu tuo tikras, bet nenoriu įtikinėti kitų. Giliai, pačiame atminties dugne plevena prisiminimai – matau gilias, dvasingas akis, girdžiu muzikos – deja, liūdnos – garsus, to neištrinsi; prisiminimai tarsi šešėlis: išdrikę ir blankūs, trapūs, ir man nepavyks jais nusikratyti kaip ir šešėliu, kol neužges mano proto šviesa“ (11). Persikūnija ir apsakymo „Morela“ herojaus žmona: mirdama ji tarsi persikelia į savo dukrą. Nė vienas Poe apsakymų veikėjas negyvena labai paprastai. Jie atsiduria labai arti kažkokios sunkiai nusakomos patirties. Apsakymo „Rankraštis, rastas butelyje“ herojus sugebėjo aprašyti savo siaubo persmelktą patirtį, pagrįstą smalsumu, artėjant į pražūtį žemės gelmėse. Poe bando vizualizuoti žemės gelmės paslaptį. Viską praryjantis polius panašus į juodą, labai aukštą uolą. Aukščio simbolika Poe herojams yra įtaigesnė nei gelmė. Labiau pasisekė apsakymo „Malstremo gelmė“ pasakotojui. Jis taip pat buvo priartėjęs prie prarajos, perveriančios visą Žemės rutulį, tačiau išsigelbėjo. Netgi suvokdamas, jog artėja į pražūtį, pasakotojas mąstė apie tokios mirties didybę ir koks menkniekis yra jo paties gyvybė nuostabaus Dievo galybės apsireiškimo akivaizdoje. Čia Poe pasireiškia kaip romantikas ir poetas. „Po valandėlės mane apėmė nenugalimas susidomėjimas pačiu sūkuriu. Aš tiesiog jaučiau norą ištirti jo gelmes ir maniau, kad dėl to verta paaukoti net ir gyvybę“ (12). Egzistencijos žavesys atsiskleidžia ir sakmėje apie tylą. Nesvarbu, kad plaukiant vandens lelijų dykuma mėnulis tampa grėsmingai tamsiai raudonas, o lelijos ima šaižiai klykti. šią istoriją papasakojo pagrindiniam naratoriui Demonas. „Tada iš kapo pakilo amžinoji jo gyvenimo lūšis, išsitiesė prie Demono kojų ir įdėmiai pažvelgė jam į akis“, – tokiu netikėtu sakiniu Poe užbaigia šį pasakojimą. Kiek nykiau paslaptis atsiskleidžia, kai jos ištakos yra asmenybėje. Apsakymo „Berenikė“ pasakotojas tik suradęs dantų gydytojo instrumentus su trisdešimt dviem baltais dantimis suvokė, kad jis pats išrovė juos iš dar gyvos mylimosios, nes, kentėdamas nuo monomanijos (nuolatinio stebeilijimosi į kokį nors daiktą), buvo apsėstas jos dantų. „Ašerio namų žlugimo“ herojus kentė nuo pernelyg liguisto jautrumo. Jis ištisas valandas susikaupęs žiūrėdavo į tuštumą, lyg klausytųsi kažkokio garso. Išgirdo, kaip prisikėlė karste gyva palaidota sesuo, tačiau nepajudino piršto, kad ją išgelbėtų. O „Viljamo Vilsono“ pagrindinis veikėjas, visą gyvenimą kovojęs su savo varžovu, tik įsmeigęs priešininkui į krūtinę geležtę suvokė, kad tai jis pats, visiškai tapatus herojaus antrininkas – iki paskutinio drabužių siūlelio, iki smulkiausio nepakartojamo veido bruoželio. vėliau šį motyvą – asmenybės susidvejinimo, susitapatinimo su savo priešu – labai pamėgs Borgesas ir dažnai kartos savo apsakymuose.  

P. S. Šis filosofiškai struktūruotas Poe tekstų interpretavimas apie supoetintą galimą siaubo kaip paslapties patirtį galbūt nepasako daugiau apie rašytojo kūrybą, nei psichoanalitikų schemos. Poe iki galo neperskaitomas kaip, manau, ir bet kuris kitas genijus. Derrida pasakytų – kaip ir bet kuris tekstas. Gal galima rašytojo tekstus tiesiog išdainuoti. Kaip tai padarė buvęs roko grupės „Velvet Underground“ lyderis Lou Reedas, išleidęs dvigubą diską „Varnas“ („The Raven“) pagal Poe eilėraščių ir prozos tekstus. Paauglystėje muzikantas skaitė Poe, bet šie tekstai jam neįstrigo į atmintį. Kai jau pasidarė žinomas muzikantas, buvo paprašytas garsiai paskaityti Poe tekstų Halloweeno šventės proga. „Tada aš pirmą sykį supratau Poe“, – prisipažino Reedas. Jis kaip apsėstas skaitė rašytojo tekstus, sukūrė miuziklą, pastatytą 2000-aisiais Hamburge, o 2001 m. Niujorke. Reedas mano, kad šis devynioliktojo šimtmečio autorius kaip niekas kitas yra aktualus trečiojo tūkstantmečio pradžios pasauliui. „Obsesijos, paranoja, sąmoningas savęs naikinimas nuolat mus supa, todėl galimybę išreikšti tai per žodžius ir muziką aš stvėriau kaip rotveileris, draskantis kruviną kaulą“ (13). Manau, kad tai ne paskutinė Poe tekstų interpretacija.


       1 Poe E. Gyvųjų laidojimas // The Purloined Poe. Lacan, Derrida and Psychoanalytic Reading. Ed J. P. Muller, W. J. Richardson. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1988. – P. 327.
       2 Irwin J. T. The Mystery to a Solution. Poe, Borges and the Analytic Detective Story. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1994. – P. xxii.
       3 Б о р x е с X . Л . Эдгар Аллан По // Б о р x е с X . Л. Собрание сочинений. – T. IV. – Санкт_Петербург: Амфора, 2005. – P. 702–704.      
       4 Žr.: Bonaparte M. Life and Works of Edgar Allan Poe // The Purloined Poe. Lacan, Derrida and Psychoanalytic Reading. Ed J. P. Muller, W. J. Richardson. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1988. – P. 106.
       5 Poe E. Pavogtas laiškas // Raudonoji mirties kaukė. – P. 368.
       6 Poe E. Pavogtas laiškas //  Raudonoji mirties kaukė. – P. 376.
       7 Derrida J. The Purveyor of Truth // The Purloined Poe. Lacan, Derrida and Psychoanalytic Reading. Ed J. P. Muller, W. J. Richardson. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1988. – P. 184.
       8 Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. – II d. – Vilnius: Viltis, 1995. – P. 394.
       9 Poe E. Arnheimo dvaras // Raudonoji mirties kaukė. – P. 196.
       10 Poe E. Minios žmogus. – P. 127.
       11 Poe E. Berenikė // Raudonoji mirties kaukė. – P. 30.
       12 Poe E. Malstremo gelmėse // Raudonoji mirties kaukė. – P. 69–170.
       13 Wiederhorn J. Lou Reed’s Obsession With Edgar Allan Poe Spawns The Raven (internetinis šaltinis).

Arūnas Brazauskas.
Kelionė iš dangiškosios Jeruzalės į virtualųjį Bobruiską.

I.

Savo pasvarstymus pradėsiu pagyrimais šiai vietai ir čia susirinkusiai publikai. Turiu tam pagrindo, kadangi nemažai to, ką per pastaruosius ketverius metus parašiau sau pačiam mielo, užsimezgė Jurbarko „Šiaurės vasaroje“.

Vena iš užuomazgų buvo čia nuskambėjusi ištrauka iš kažkokio metraščio, parašyto, matyt, prieš gerą tūkstantį metų, o gal ir seniau. Cituoti įrašai buvo trumpi. Pavyzdžiui, tokiais tai metais užpuolė frankai ir viską sudegino. (Tiksliai nepamenu, ar tikrai frankai - gal ir alemanai puldinėjo, bet ne tai dabar svarbu.) Kartais nieko nevykdavo. Metus be antpuolių ir gaisrų metraštininkas aprašydavo šykščiai: „Nieko nevyko“.
Diskusijose išsakiau tokią hipotezę: įrašai būdavę lakoniški, kadangi pergamentas itin brangiai kainavęs. Laikmenos vertė yra tas muitas, kurį reikia sumokėti, prieš ką nors parašant.

Spėju, kad vertybių tvarka ne vieną tūkstantmetį nuo rašto atsiradimo buvo tokia: jaučio oda vertingesnė už istoriją, papirusas brangesnis už gnozę. Metraštį nuo pergamento galima nugrandyti, kad atsirastų vietos naujam įrašui. Papirusai gerai šildo, ir dabar jau nepaklausi valstiečio iš Nag-Hamadi kaimo, ar supleškinti krikščionių apokrifai nekvepėjo siera.

Kai kas mano, kad Biblija yra chaotiškas ir nestilingas kūrinys, bet Šv. Rašto autorių, manyčiau, negalima peikti dėl tuščiažodžiavimo. Klausimas, ar „Giesmių giesmės“ formą nulėmė laikmenų stygius, nėra visiškai bergždžias. Kai maža popieriaus, negali jo teršti smulkmeniškos pasąmonės srautu, tenka ieškoti pamatinių metaforų. Tai galėtų būti mokslinių pakapstymų ir pasvarstymų tema: poetinių formų ir popieriaus kainos priklausomybė.

Šio rašinio pavadinime paminėjęs Jeruzalę ir Bobruiską aš tikėjausi, kad gana taupiai nusakysiu priešstatą tarp idealaus ir, aišku, menamo kultūros būvio (Jeruzalės) ir aktualaus internetinio jos įsikūnijimo, kurį simbolizuoja Bobruiskas. Bet kodėl Bobruiskas? Netrukus išgirsite, kad to negalima paaiškinti vienu sakiniu. Frankų ir alemanų kainomis Bobruisko paminėjimas man būtų brangiai kainavęs, kadangi vargu ar būčiau susimokėjęs už aiškinimams reikalingą laikmeną. Beje, pergamento kaina ne tiktai skatino rašyti trumpais sakiniais, bet ir lavinti atmintį bei iškalbą. Plepėti gali kiek nori ir veltui. Bet aš dabar esu suvaržytas man skirto laiko.

Prie Bobruisko dar grįšiu, dabar gi pasvarstysiu ar paplepėsiu apie plepėjimo galimybes. Jų šiais laikais suteikia internetas, tik jis nelavina atminties. Tinklas jau sujungė beveik visus dvikojus padarus ir pavertė buitį programų tinkleliu. Jo mazgeliai – žiojėjančios progos.

To įspūdingo metraščio, kurį minėjau pradžioje, įrašai yra santraukos. Įvykis pirmesnis už įrašą. Frankai ar alemanai turėjo siautėti, kad būtų paminėti. Šiuolaikinio programų tinklelio nemaža dalis sunerta kažkaip atvirkščiai. Rašytojai retai žino, ką pasiūlys. Jų nėrinys – iš neapibrėžtų ateities progų. Skaitytojas seka iš paskos: jis būtinai išsivirs kavos ir atsivers laikraštį, tik neaišku, ką perskaitys. Senais gerais laikais įvykiai buvo pirmesnis už įrašus, dabar pirmesni pažadai – tie migloti ateities proveržiai, būsimojo laiko išvaržos.

Biržoje tokie dalykai vadinama selling short. Tai legalus veiksmas, sudaromas ateities sandoris. Pardavėjas dar neturi prekės, tačiau iki sutartyje numatyto laiko tikisi ją įsigyti. Ir biržoje bent jau aišku, ko gausi, ko negausi – nors tai ir skamba neįtikėtinai.
Šis mano pranešimas sukurtas panašiu būdu: pradžioje sugalvojau pavadinimą, paskui anotaciją, arba, kaip sakiau, išvaržą, kuri kažkiek dera prie pavadinimo, galiausiai parašiau tą išvaržą išaiškinantį tekstą, kitaip tariant – išvaržos egzegezę. Ar tai nėra sukčiavimas?
 
Visa žiniasklaida kuriama panašiai. Laikraštienos dėliotojai, radijo, televizijos, interneto čiaupų sukinėtojai gauna skylėtą progų išklotinę, kurią privalo užlopyti ir paversti bent jau skiautiniu. \

Vargu ar Senasis Testamentas buvo kuriamas kaip tęstinis žurnalinis tekstas, bet, pavyzdžiui, Fiodoras Dostojevskis nemažai veikalų rašė kaip serialus: tema – avansas – tekstas – honoraro likutis – tema – avansas – tekstas – honoraro likutis – ir taip toliau.

Žiojėjančių ateities spragų pildymas primena muilo burbulų pūtimą. Šiuo atveju pirmesnis ne turinys, bet laikmena ir formatas.

Prieš atsigręždamas į Bobruiską, o jis man reiškia aktualųjį internetą ar bent jau gana universalų jo segmentą, atliepsiu šio forumo tezėms, kurias, tikiuosi, ne vienas iš jūsų irgi gavote.

Pavyzdžiui, nepritariu toliau cituosiamai tezių vietai:

„Kūrybos ir leidybos virsmas verslu, prarandant meistriškumą ir įsipareigojimą savo talentui ir profesijai, vyksta sklandžiai, nepastebimai ir be kliūčių. Leidėjų pozicija yra aiški: „Perka, vadinasi leidžiu.“ (Leidžiu, vadinasi gyvenu). Rašytojo irgi – „Leidžia, vadinasi esu rašytojas.“ Miglota šiame procese lieka kritikų, užsidariusių akademinio literatūros proceso tyrinėjimo bokšte, nuostata. Jie palieka skaitytojus orientuotis pagal ketvirto knygos viršelio anotacijas. Jose – visi rašytojai vienodi, t. y. vienodai talentingi.“

Nepritariu ir kitoms vietoms, bet pasitaupysiu. Mano kuklus indėlis į šio forumo idėjinę diskusiją bus tik toks:

Teksto forma ir gamybos būdas priklauso nuo laikmenų, ryšio ir leidybos ūkio. Vargu ar nuo tų dalykų priklauso teksto kokybė. Tiksliau – nuo to nepriklauso viešųjų tekstų gerumas, tiktai blogumas. Bet kodėl mums turėtų rūpėti blogi tekstai, jeigu negalime aprėpti gerų?

Viska kita mano tekste yra bandymas pasinaudoti žiojėjančiomis progomis.

Kalbėkime toliau. Manau, kad šiuo metu vykstanti ryšio ir laikmenų revoliucija iš esmės supurtys leidybos ūkį. Už dešimties metų leidėjų neliks. Išliks rašytojai, skaitytojai, šiek tiek popieriaus ir labai daug interneto, o leidyba virs savilaida.

Nepaisant visų popierinės knygos pranašumų, ji mūsų kultūroje dabar yra daugiau kulto, o ne vartojimo reikmuo. Elektroninį tekstą visuomet galima išsispausdinti – netgi su labai gražiais viršeliais. Book on demand – knygos pagal pareikalavimą spaustuvė: kavos aparato, kompiuterio ir spaustuvės hibridas (kava pilstoma tam, kad nenuobodžiautumėte, kol gutenbergiškoji aparato dalis daro knygą). Ne vien dėl to aparato, bet ir dėl daugybės kitų priežasčių leidėju vadinamas verslininkas, kuris vertina, parenka, išleidžia popierines knygas, turi iš to pelno ar nuostolio, bus stumtelėtas į šalį. Leidėjai ir paštininkai – dvi nykstančios rūšys.

Diskusijose galėtume aptarti, kaip atrodys interneto paskandintas Gutenbergo galaktikos paviršius. Neviešų tekstų beveik neliks. Tarp nuskendusių leidyklų griaučių šmirinės interneto narai. Išnirę į paviršių jie pasiūlys ant kranto nuobodžiaujantiems tinginiams savo sužvejotų savilaidos kūrinių. Akivaizdu, kad, pasikeitus tekstų apytakai, pasikeis ir būdai šlovei ir pinigams judėti. Kokiu būdu žvejai užsidirbs pragyvenimui? Kiek dabartinių leidėjų ir kritikų virs žvejais, kiek prisiderins prie savilaidos ir savitarnos, o kiek nuskęs kartu su Gutenbergo Atlantida?

Kita vertus, vargu ar pasikeis rašymo ir skaitymo motyvai.

Kelis kartus buvau kviestinis kalbėtojas Vilniaus knygų mugėse. Vis atrasdavau progų įterpti tokį neva pranešimą: „Pusamžis vyras, kuris perskaitė Gunterio Grasso „Skardinį būgnelį“, ieško panašaus likimo moters iki trisdešimties metų.“ Šis tarsi humoras turi kelias potekstes. Viena vertus, skaitymas yra nelengvas darbas. „Skardinį būgnelį“ nepaviršutiniškai įveikti galima maždaug per 30 valandų. Tai darbas gerom dviem savaitėm, kadangi po dviejų valandų Grasso bent jau mane apima pasidygėjimas. Ir kas man iš to triūso?

Kadangi jau susirinkome čia pasvarstyti apie skonį, nepamirškime, kad ši sąvoka (jeigu tai sąvoka) paimta iš burnos. Gastronomijos ir literatūros sąsaja, matyt, nėra atsitiktinė. Aišku, valgome tam, kad numalšintume alkį, tačiau valgymo apeigos atsiranda tada, kada valgoma bent jau dviese. Skanavimas yra socialinė apeiga. Pavyzdžiui, sėdama prie bendro stalo, kad būtų sutvirtintas šeiminis ryšys, arba priešingai – kad jis būtų pamintas, kada pasibaigus puotai ne tik virškinama, bet ir svetimaujama. Vienas dar nesenas lietuvių rašytojas (iš laureatų) prasitarė, kad rašo knygas tam, kad kabintų moteris. Bet juk ir skaitoma dažnai dėl to paties. Vienas prancūzų grafas tikino, kad yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Netikrinau šios citatos autentiškumo, nes Marxas vis tiek buvo pirmesnis: jis teigė, kad kainos išreiškia ne daiktų, bet žmonių tarpusavio santykius. Dažnai svarbi ne teksto kokybė, bet nuo kokybės apsvaigę moteris arba vyras. Kalbant ne taip vulgariai, geras ar blogas tekstas tėra tiktai bendravimo dingstis.

II.

Atėjo laikas pasakyti kažką, kas derėtų prie šio pranešimo pavadinimo. Kaip sakiau, Jeruzalė ir Bobruiskas pirmesni už pranešimo anotaciją, kuri kažkur jau išspausdinta. Anotacija arba išvarža savo ruožtu pirmesnė už pranešimo turinį. Šis gi nesunkiai padaromas užpildant privalomą formatą – tereikia išaiškinti pavadinimą ir anotaciją, pateikti išvaržos egzegezę.

Beje, aiškinimus šiais laikais lengva kurti pagal principą anything goes, arba ką senelis padarys, viskas bus gerai. Kitaip tariant, niekas už nieką nebaudžia. Dažniausiai nieko ir nemoka.

Kita vertus, kadangi rašymas dažnai tėra tiktai flirto dingstis, tyčia noriu paisyti, ką pasakė pirmoji šio mano teksto skaitytoja:

Išvados ir dar pakeliui į išvadas mintys galėtų būti labiau akcentuojamos, kitaip gali likti toks... filologiško teksto įspūdis. Mane tai nervina toks filologų bruožas - sudėtingai ką nors narplioja ir vis tiek nieko neišnarplioja ir net neprisipažįsta, kad neišnarpliojo. Aš nesakau, kad čia taip – bet ryšys tarp teksto gabalų galėtų būti aiškiau pagrindžiamas išvadomis. Čia man, nes aš leidėja.

Jos komentaro įjungimas – duoklė jai ir būties hipertekstualumui.

Na, o kitos duoklės bus sumokėtos paprastuoju būdu – atskiedžiant jau paskelbtą mano teksto anotaciją.

***
„Dangiškoji Jeruzalė yra išganymo pažado išsipildymas, užbaigta Dievo Karalystė. Tačiau ji bus sukurta tiktai laikų pabaigoje. Kitaip tariant, neaišku kada.“

Dangiškoji arba Naujoji Jeruzalė minima Naujajame Testamente, Apreiškime Jonui. Tai milžiniškas, akinamai spindintis daiktas, laikų pabaigoje nusileidžiantis iš dangaus. Apokalipsės 21-asis skyrius, kur Naujoji Jeruzalė aprašyta, nėra ilgas – gal pusantro mašinraščio puslapio, tačiau dabar jo necituosiu – nebent per diskusijas.

Apokalipsėje išdėstyta pranašystė yra pažadas, vienas iš programos tinklo mazgų. Tuo pažadu programa ir baigiasi, kadangi pasibaigia pasaulis bei laikas. Todėl turiu padaryti reikšmingą pastabą, gal net pataisą: į jokį Bobruiską po pasaulio pabaigos keliauti neįmanoma. Bet popierius viską pakenčia, pakęs jis ir teologiškai klaidingą mano teksto pavadinimą, kuriame Bobruiskas chronologiškai eina už Jeruzalės.

Apreiškimo Jonui autorius taupiai naudojo laikmeną, taip sudarydamas galimybę kitiems būti netaupiems. Šį bei tą ir aš įmesiu į krūvą.

Paminėsiu tradicinį aiškinimą: Naujoji Jeruzalė yra šventųjų bendrija. Manau, kad šventieji yra skanūs ir skaniai elgiasi – ypač danguje. Bet vargu ar Naujojoje Jeruzalėje egzistuoja literatūra. Juk aiškiai pasakyta: „Aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla.“ Tiems, kurie visą laiką yra su Dievu, nereikia nieko kita, tad literatūra veikiausiai liko už miesto vartų. Tai netyrųjų, nešvankėlių ir melagių reikalas.

Apokalipsėje nepasakyta, kokios formos yra Naujoji Jeruzalė – kubo ar piramidės. Jei paisytume Šv. Rašte nurodytų matmenų, Dangiškosios Jeruzalės pagrindą įsivaizduotume maždaug Europos Sąjungos ploto. Bet galima spėti, kad nurodyti matmenys yra klaidinantys – kaip ir daugelis dalykų Šv. Rašte. Kažin, kokių savybių turėtų tiksliai pagal aprašymą sukurtas Naujosios Jeruzalės modelis, kurio kraštinė, pavyzdžiui, vienas milimetras? Ar nebūtų tai kokia nors elektroninė mikroschema, kurios savybes nulemtų dvylika brangakmenių sluoksnių, minimų Naujosios Jeruzalės aprašyme?

Nuo minties, jog Apokalipsės 21-ajame skyriuje kalbama apie kompiuterio detalę, lengva peršokti prie tokio išaiškinimo: šviesulys, kurio vartai neuždaromi dieną, nes ten nėra nakties; talpykla, kur sugabenti tautų lobiai ir brangenybės, tegali būti tiktai iš dangaus nužengiantis internetas.

***
„O Bobruiskas yra realus Baltarusijos miestas, ten galima nuvykti, jei tiktai negaila pastangų. Kita vertus, Bobruiskas, kaip ir Jeruzalė, yra simbolių versmė. Jos pločiui ir gyliui išmatuoti nereikia didelių pastangų – pakanka iš širdies pagooglinti.“

Kaip ir Lietuvos Balbieriškis, Baltarusijos Bobruiskas yra priežodžių sandas, reiškiantis užkampį, nors nei vienas, nei kitas miestelis nėra valstybės pakrašty. Beje, Jeruzalė kažkada buvo didesnis užkampis už Bobruiską. XIX a. vidury Jeruzalėje gyveno apie 16 tūkst. gyventojų, iš jų 7 tūkst. buvo žydai. Maždaug tuo pat metu Bobruiske žydų gyveno trigubai daugiau negu Jeruzalėje, veikė 40 sinagogų. Kažin, kurio miestelio rabinai būtų laimėję teologinį disputą: Bobruisko hasidai ar Jeruzalės talmudistai? Įtariu, jei ginčą spręstų neverbaliniu būdu, būtų laimėjusi Bobruisko chebra – šis jidiš žodis čia tinka.

Sovietmečiu Bobruiską garsino rašytojai Ilfas ir Petrovas. Vienas jų apsakymas prasideda fraze: „Bobruisko mieste nutiko nelaimė“. Romane „Aukso veršis“ Bobruiskas yra leitenanto Šmidto vaikų sąskrydžio vieta.

Sovietų Sąjungos griūtis nesukliudė atsirasti tarptautiniam runetui – kiriliškajam internetui su vyraujančia rusų kalba. Paplito ir juokingas rašymo būdas – padonkaffskij jazyk (падонкаффский йезыг). Lietuviškai, matyt, reikėtų versti „paduknių kalba“ – nors originale turimas omeny dugnas, o ne duknos. Minkštas „ka“ – duoklė eratyvams, tyčia klaidingai parašytiems, bet vis tiek taisyklingai tariamiems žodžiams. Būtent „paduknių kalbos“ priežodis ar palinkėjimas – „Į Bobruiską, gyvuly!“ („Ф Бабруйск, жывотнае!“) pavertė Bobruiską runeto švyturiu. Kol kas nežinau kito vietovardžio, kuris būtų simbolinis runeto centras. Bobruiskas – kiriliškojo interneto Dangiškoji Jeruzalė. Prie to reikėtų pridurti, kad Bobruisko sąranga senesnė už internetą, ji siekia tuos laikus, kada valdžios uždrausti Puškino eilėraščiai buvo ne spausdinami, o perrašinėjami.

Štai ir pagooglinom. Eikime toliau.

***
„Dangiškosios Jeruzalės antipodu laikomas Babelio bokštas. Jei kas dar pamena – Babelio bokšto statyba nutrūko, kai statytojai nebegalėjo vienas kito suprasti. Tačiau Bobruiskas nėra tas bokštas, kadangi erdvė, kurioje Bobruiskas tapo žėrinčia žvaigžde piligrimams, yra susikalbėjimo ir bendradarbiavimo tinklas.“

Per drąsu sakyti, jog internetas sujungia žmones bendrai veiklai. Tačiau priešpastatyti internetą Babelio bokštui vis dėlto galima todėl, kad internetas auga – jei ne aukštyn, tai platyn, ir galo tam nesimato. Kitaip nei Babelio bokšto statytojai, internautai lengvai susišneka tarpusavyje – gal todėl, kad niekas nebaudžia už kalbos klaidas. Yra ir kitų dialogo veiksnių. Erotika – tai universali Bobruisko kalba. Kartu ir universalūs klijai. Dviejų lengvai prieinamų runeto pornografinių tinklalapių adresų šaknys: bobruisk ir babruisk. Bebriukas, matyt, yra pasąmonės archetipas, o ne vien Kurto Vonneguto Jaunesniojo erotinė metafora, paimta iš slengo. Beje, nors tai ir kita tema, neatmeskime lietuviškos vietovardžio kilmės – buvo koks nors Bebraviškis ar Bobrujiškis.

Praleisiu pasakojimą apie tai, kaip smagu Bobruiske platinti Kęstučio Navako erotinių eilėraščių vertimus.

***
Pereinu prie savo išvaržos finalo. Čia daug stiprių, netgi per stiprių teiginių.

„Kelionė į virtualųjį Bobruiską yra nėrimas gilyn į savitarnos ir beribio dialogo pasaulį. Galėtume sakyti, kad tai artėjimas prie rojaus, kadangi rojus sutvarkytas kaip internetas. Tačiau rojuje nėra literatūros.“

Paskutinę atkarpą pabandysiu nušuoliuoti keliais sakiniais.

Apie savitarną ir savilaidą jau kalbėjome. Ir ta savitarna yra baisus dalykas. Bent jau Bobruiske – t. y. kiriliškajame pasaulinės kultūros žemyne – visi kultūros šulai turi tinklaraščius ir susirašinėja be tarpininkų. Aktualiojo Bobruisko sąranga panaši į pažadėtuosius Naujosios Jeruzalės pamatus.
Rojus? Apie internetą žinome daugiau. Tačiau yra solidžių liudijimų, pavyzdžiui, išleistų gerbtino spiritisto sero Arturo Konano Doilio. Reportažai iš ano pasaulio įgalina visai nemetaforiškai gretinti internetą ir dausas.

Rojuje bendrauji su tuo, apie ką pagalvoji. Todėl nereikia galvoti apie tai, ko nenorėtumei matyti. Panašiai keliaujama internete. Norint aprėpti visus Bobruisko bebrus tereikia surinkti žodį bebriukas paieškos laukelyje. O to, ko nenori aprėpti, nereikia ir ieškoti.

Naujojoje Jeruzalėje nebus literatūros, tiktai Dievas. O Bobruiske literatūrą galima sunaikinti paprastu ir veiksmingu būdu – panirti vien į literatūrą.

Man nereikia pirkti romanų, kadangi tinkladraugių (ypač tinklamergių) tinklaraščiai yra neišmėžiamas knygynas.

Kita vertus, viskas kada nors nusibosta.

Šis sakinys – šį kartą paskutinė duoklė forumui, kur diskutuojama apie kokybę.

Kartu norėčiau pridurti papildą, arba З.Ы. – taip paduknių kalba žymimas post scriptum.

P.S.- З.Ы.

Pacituosiu, ką Dmitrijos Galkovskis parašė Vasilijaus Aksionovo nekrologe. Galkovskis ir Aksionovas – per daug talpūs, kad dabar bandyčiau juos apibūdinti. Kas juos žino, tas žino. O kas ne – į Bobruiską!

Kaip netrukus išgirsite, Galkovskis kalba apie žmogų Aksionovą, bet ne apie rašytoją Aksionovą. Cituodamas nekrologą, bandau dar kartą pačiam sau priminti, kad tekstus kuria žmones, tad teksto kokybės šaknis yra žmogaus kokybė.

Kelios išankstinės pastabos. „37-ji metai” yra 1937 m.; „šešiasdešimtininkai“ – per vadinamąjį „Chruščiovo atšilimą“ pasireiškusi karta.

Ir dar – daugeliu atveju, kada Rusijoje blogai, Lietuvoje yra gerai. Tačiau tai veikiau geopolitikos, o ne kultūros dėsnis.

Taigi citata:

„Tiesą sakant, aš ne apie Aksionovą, - ačiū Dievui, apie jį viskas buvo žinoma iki interneto, - o apie akį rėžiantį jo skirtumą nuo šiandieninės publikos.

Aksionovas buvo didelis, o žmonės, kurie šiandien apie jį rašo, – maži. Jie nieko neturi. Ne tai, kad sieloje, bet prisiminti neturi ką. Gyveno žmogus 20-30-40-50-60 metų, apsisuka, o – NIEKO NĖRA. Ten – gamyboje triūsė, čia – šeima, vaikai, ir štai Nuoskauda – bendradarbiai su gimimo diena nepasveikino. Mažų žmonių šunybės irgi mažos – būtent „smulkios šunybės“. Prikibti prie žmogaus bloge ir penkerius metus jam daryti „dzin-brin“. „Alio, kas ten? – Tai aš, paštininkas Pečkinas.“ O „Pečkinui“ jau keturiasdešimt, ir nebuvo jo gyvenime nieko. Tiktai du įvykiai: Turkijoje paplūdimy deginosi ir beveik užmušė uošvę. Aš kalbu ne apie miesčionis, dėl jų viskas aišku, o apie žmonės tarsi bandančius gyventi „iš savęs“. Tačiau iš savęs nepavyksta. Reikia prisigalvoti, stotis ant pirštų galiukų, gyventi pagal popierėlį. „Dabar mes matysime talentingą improvizaciją.“

O Aksionovas... ir tai jo didžiosios kartos likimas, šešiasdešimtininkų likimas... Jis gyveno aprūpintoje šeimoje – mylintys tėvai, trys vaikai. Staiga – 37-ji metai. Tėvus nukreipė mirti į katorgą, jį, penkiametį, – įmetė į liaudies priešų vaikų namus. Ir išėjo gubernija rašyti. Nugyveno devynerius – 1941 metai, paskui Kolyma. Ir ne nuobodūs siaubai prasidėjo, bet buvo gyvenime visko: ir baisių katastrofų, ir triumfo, ir tremties, likimo permainų ir meilės. Tai gyvenimas Okeane, gyvenimas tarp viršūnių ir tarpeklių. Jau tai lėmė asmenybės mastą: talentą, kilniaširdiškumą, žavesį. Tokie beveik visi šešiasdešimtininkai. Didžios Rusijos jie nesulaukė, o didžiųjų sukrėtimų, kurie sunaikino didžią šalį, – sulaukė. Ir jų mastas buvo ne sovietinis, bet rusiškas. Kai kalba – norisi klausyti. Po jų einančių kartų klausyti nesinori. Viskas aišku: „improvizacija“, „užmušiau uošvę“. Neįdomu. Net gaila, kad bjaurybė moka rusų kalbą.“
--

(Galkovskio citatos originalas)
http://galkovsky.livejournal.com/146491.html

Я собственно не об Аксёнове, - слава Богу, о нём всё было известно и до интернета, - а о некотором его разительном отличии от сегодняшней публики.

Аксёнов был большим, а люди, которые сейчас о нём пишут – маленькие. У них ничего нет. Не то, чтобы «за душой», а вспомнить не о чем. Жил человек 20-30-40-50-60 лет, оборачивается, а - НИЧЕГО НЕТ. Там - на производстве потрудился, здесь - семья-дети, а вот и Обида – сослуживцы с днём рождения не поздравили. Пакости маленьких людей тоже маленькие – как раз «мелкое пакостничество». Пристать к человеку в блоге и поставить его на «дзынь-брынь» на пять лет. «Алё, кто там? - Это я, почтальон Печкин». А «Печкину» сороковник и не было у него в жизни ничего. Только два события: в Турции на пляже загорал и почти убил тёщу. Я говорю не про обывателей, с этими всё понятно, а про людей вроде пытающихся жить «от себя». Но от себя не получается. Надо придумывать, становиться на цыпочки, жить по бумажке. «Здесь у нас будет талантливая импровизация».

А Аксёнов, и это судьба его великого поколения, поколения шестидесятников… Жил в благополучной семье, любящие родители, трое детей. Вдруг – 37 год. Родителей направили умирать на каторгу, его, пятилетнего – швырнули в детдом для врагов народа. И пошла писать губерния. В 9 лет – 1941 год, потом Колыма. И не унылая страшилка пошла, а было в жизни всё: и страшные катастрофы, и триумф, и изгнание, и смена судьбы, и любовь. Это жизнь в Океане, жизнь посреди вершин и ущелий. Уже это давало масштаб личности: талант, великодушие, обаяние. Такие почти все шестидесятники. Великую Россию они не застали, а великие потрясения, уничтожившие великую страну – застали. И масштаб у них не советский, а русский. Когда говорят – хочется слушать. Последующие поколения слушать не хочется. Всё понятно: «импровизация», «убил тёщу». Не интересно. Даже жалко, что гад русский язык знает.