Pranešimų tekstai 2006

Jūratė Baranova.
Žodžio ir vaizdo priešprieša: René Magritte’as, Michelis Foucault

Publikuota: Literatūra ir menas, 2007, 01.19. Nr. 3126

„Skaityti – tai matyti“ arba „rašyti – tai matyti“. Taip gimsta literatūra. O ką, jeigu apvertus šį santykį? Ar galima būtų pasakyti, kad „matyti – tai rašyti“, „matyti – tai sakyti“, „tapyti – tai teigti“? Čia bandysiu šį apvertimą šiek tiek pasvarstyti. Jis iškelia klausimą apie santykį tarp vaizdo ir jį komentuojančio teksto. Pasitelksiu į pagalbą tapytoją, belgų siurrealistą René Magritte’ą (1898–1967) ir prancūzų postmodernųjį filosofą Michelį Foucault (1926–1984). Kita vertus, bus bandoma teoriškai susivokti, kodėl Magritte’o siurealizmas prigijo filosofijos vadovėliuose. „Istorijos filosofijos“ vadovėlyje atsirado trys Magritte’o paveikslai („Šimtmečių legenda“, „Vėjų balsas“, „Šlovės sugrįžimas“). Paskutiniame „Filosofijos“ vadovėlyje, mudviejų parengtame kartu su Sodeika, Magritte’o paveikslų jau vienuolika.

Vadovėlyje nėra Magritte’o paveikslo „Tai ne pypkė“, bet apie jį parašyta Foucault knyga tokiu pačiu pavadinimu „Tai ne pypkė“ jau septyneri metai klajoja po mano lentynas. Paskaitau, perkeliu į kitą lentyną, išnešu iš namų – duodu studentams skaityti, vėl paskaitau. Bet niekaip negaliu jos iki galo aprėpti ir prisijaukinti. Ji sudaryta iš trijų dalių: Foucault tekstų, dviejų Magritte’o laiškų, adresuotų Foucault, ir žymaus rusų fenomenologo Valerijaus Podorogos komentaro. Visos trys dalys kažkaip nelimpa, kiekviena jų gyvena atskirą gyvenimą. Ko vertas vien knygos pavadinimas „Tai ne pypkė“. Jis tapatus paveikslui. Kuris tikrasis – paveikslo ar knygos? Kuris jų veda pypkės link? Kas labiau priartėja prie pypkės – knyga ar vizualus Magritte’o nutapytas vaizdas? Ir knyga, ir paveikslas užsimena, kad kalba eis ne apie pypkę. Tai apie ką gi šis paveikslas? Viršuje matome tvarkingai nutapytą pypkę, o apačioje prancūzų kalba kaligrafiškai užrašyta „Ceci n’est pas une pipe“ – tai nėra tai, ką iš tiesų matome. Kaip prabyla į žiūrovą šis paveikslas: skatina gėrėtis vaizdu ar provokuoja mintį? Bet ar galima nutapyti mintį?

Gilles’is Deleuze’as tvirtino, kad mintį galima nufilmuoti. Kas yra minties vaizdas (image de pensée – viena Deleuze’o išrastų sąvokų), anot jo, žinojęs režisierius Jeanas Lucas Godard’as. Godard’o kūryba, teigia Deleuze’as, – tai nėra mąstymas apie kiną ar mąstymo įvedimas į kiną, o tiesiog pats kinematografinis mąstymas. Deleuze’as tikino, kad teoriškai Godard’as sugebėtų nufilmuoti ir Immanuelio Kanto „Kritiką“ ar Benedikto Spinozos „Etiką“, ir tai nebūtų abstraktus kinas arba kinematografinė aplikacija. Tačiau, skirtingai nuo kinematografo, Magritte’o paveikslas – statiškas ir nejudrus. Jame tarsi nieko nevyksta. Kodėl glumina šis paveikslas ir atrodo paradoksalus? Foucault sako: Jis pažeidžia mūsų mąstymo įpročius. Mes esame įpratę, kad žodis „tai“ ves mus žodžiu nusakomo daikto link, sujungs žodinį ženklą su tikruoju daikto vaizdu, ir tuo pačiu – tarsi su pačiu realiu daiktu. Nutapyta pypkė, kaip nebyli ir lengvai atpažįstama figūra, tarsi paro­do pačią daikto esmę. O po juo esantis pavadinimas turėtų gauti iš vaizdo tikrąją prasmę. Tačiau tuo metu, kai tekstas turėtų suteikti vardą, jis daro tai šį vardą paneigdamas. Todėl vaizdas ir tekstas ima slinkti į priešingas puses, kiekvienas pagal savo gravitacijos dėsnius. Plastinė reprezentacija ir lingvistinė referencija praranda jungiančiąją erdvę. Jie niekada negali būti duoti vienu metu: tik paeiliui ir skirtingai vienas nuo kito. Atsiranda lagūna arba tuščia erdvė, kuri leidžia suprasti, kad tai iš tiesų nėra tai, kuo mes būtume linkę iš pirmo žvilgsnio lengvai patikėti. Tai tėra daikto, kurį mes būtume linkę laikyti pypke, nutapytas vaizdas. Iš tiesų, tai ne pypkė, o tik frazė, sakanti, kad tai pypkė. Frazė „tai ne pypkė“ juk nėra reali pypkė. Tai suvokus, net jeigu tekstas ir bandys atstatyti panašumą su nutapytu vaizdu, tarp jų neišnyks praraja – visam laikui nutrūksta ryšys tarp žodžio ir vaizdo. Pamažu aiškėja, kad „pypkės niekur nėra“. Subyra ne tik nusistovėjęs ryšys tarp žodžio ir vaizdo, bet ir tarp realybės ir ją reprezentuojančio ženklo.

„Piešti – tai ne teigti“, – sako Foucault, rekonstruodamas tarsi pamatinę Magritte’o paveiksle užkoduotą mintį. Bet tuo pat metu – iššifruodamas ją, jis pakliūna į paradoksalų naujo teigimo lauką. Pasirodo, kad Foucault, kaip ir Magritte’as savo paveiksle, pasitelkia tuos pačius vaizdo atstumtus žodžius tam, kad atkoduotų iš pirmo žvilgsnio nematomą Magritte’o mintį. Aš vėl grįžtu prie jau kartą iškelto klausimo: ar galima nutapyti mintį? Įtariu, kad vis dėlto galima. Jei galima, tai kaip tai nutinka?

Šią nuojautą sutvirtina ir Magritte’o laiškas Foucault, kurį René parašė perskaitęs jo knygą „Žodžiai ir daiktai“. „Tik minčiai būdingas panašumas, – rašo Magritte’as. Ji panaši į tai, ką ji mato, girdi ar žino, ji tampa tuo, kas jai dovanoja pasaulį. Ji nematoma lygiai taip pat, kaip malonumas ar skausmas.“ Tačiau sudėtingoje tapyboje, tvirtina Magritte’as, yra mintis, „kuri mato ir kuri gali būti aprašyta regimu vaizdu (...)“.

Mano prielaida: Magritte’o paveikslai–eksperimentai būtent ir siekia nutapyti minties vaizdą. Todėl jie neatrodo kaip neprašyti svetimkūniai, atsidūrę šalia filosofinio teksto.

Rinkomės paveikslus atskiroms temoms daugiau intuityviai bandydami atpažinti, galbūt iš naujo įdomu, kad Magritte’as tapo ne daiktus, bet objektus. Jo, kaip ir Foucault, pastebėtuose Magritte’o paveiksluose paprastai nebūna žmonių. Mūsų dėmesį patraukė būtent Magritte’o sukurta žmogaus galimybių vizualinė erdvė. Knyga vadinosi „Žmogus ir jo institutai“. Filosofijoje yra vartojama sąvoka „mintinis eksperimentas“, kuri skatina mintyse konstruoti ir įsivaizduoti ne realias, o galimas sąlygų prielaidas. Mano galva, Magritte’as tą patį daro tapyboje. Magritte’o tapyba – tai vizualinis–mintinis eksperimentas. Ma­g­ritte’as eksperimentuoja su nusistovėjusia žmogaus ribotų galimybių pasaulio tvarka. Jis sukuria alternatyvių galimybių erdvę. Žiūrint į kai kuriuos jo paveikslus, norisi klausti: „Kas būtų, jeigu būtų.“ Kas būtų, jei dailininkas pajėgtų nutapyti kitą žmogų kaip realų kūną ir asmenį? (Siekimas to, kas neįmanoma.) Kas būtų, jei žmogus vietoj dviejų turėtų keturias rankas? (Magas.) Kas būtų, jei jo galva šviestų kaip saulė? (Malonumo principas.) Kas pasikeistų, jei

pasaulį galėtume matyti ir tomis kūno dalimis, kuriomis dabar nematome? Ar išliktume tokie, kokie esame dabar? (Stiklinis namas.) Kas būtų, jei kiekvieną mūsų žingsnį dubliuotų šalia paralelinėje erdvėje esantis mums tapatus asmuo? (Polio Nužo portretas.) Kas nutiktų, jei begulėdami prie jūros staiga pajustume, jog pamažu mūsų galva tampa žuvies galva? (Kolektyvinis išradimas.) Kas nutiktų, jei, pažvelgę į veidrodį, matytume save ne iš priekio, o vien iš nugaros? (Draudžiama reprodukuoti.) Mano galva, tai lygiavertiška filosofiniam klausimui, ir gali tapti vizualiai abstrakčiai labilaus, netgi rizominio mąstymo ugdymo paskata. Susidūrus su Magritte’o paveikslais į galvą ateina Derrida mintis, išsakyta viename iš interviu, kad svarbu yra ne tik tai, kas ištinka, bet ir tai, kas neištinka. Galima būtų pridurti – ir galbūt net niekada negali ištikti. Galbūt per negalimybę galima pagaviausiai suvokti savo pasiduodančio galimybei pasaulio ypatybes. „Peržengti galimybę“ – taip pavadinčiau konceptualinę Magritte’o eksperimentų tapyboje prielaidą. Panašu, kad susikūriau savo Magritte’ą.

Derindama Magritte’o paveikslus prie filosofinių tekstų susidūriau su viena problema – kažkaip keistai paveikslo vizualinis turinys nederėjo su jo pavadinimu. Pasak Foucault, Magritte’as pavadina paveikslus tik iš pagarbos pavadinimui. Susidaro didžiulė distancija tarp vaizdo ir žodžio. Vaizdas netikėtai išnyra – pakyla virš žodžių horizontalumo. Tam tikros kalba reiškiamos ir sekančios paskui diskursyvųjį mąstymą pasaulio matymo taisyklės sufleruoja, kad tai, kas paveiksle yra vaizduojama, turi reprezentuoti tai, kas yra realybėje, būti į ją panašus. Tačiau Magritte’o paveikslai ir jų pavadinimai atveria nelinijinio mąstymo ir matymo galimybę, todėl žiūrovas ir skaitytojas atsiduria tarpinėje erdvėje tarp vaizdo ir žodžio. Sekdamas paskui Magritte’o „matančią mintį“, jis kartu su dailininku tampa eksperimento dalyvis. Jo bendraautoris. Jis(ji) pats(i) konstruoja savąjį pavadinimą ir sukuria savo tekstą. Tai tampa galima, nes ne tik paveikslas, bet ir jį įvardijantys žodžiai iš tiesų neveda į „tikrąją pypkę“. Tai tiesiog intelektualinis žaidimas su „galimybės sąlygomis“. Suprantama, jog jis postmodernus. Tačiau nieko nenaikinantis ir nežudantis, o tik praplečiantis galimas suvokimo ribas. „Tai, kas iš tiesų nėra neprasminga, – rašė tame pačiame adresuotame Foucault laiške Magritte’as, – tai paslaptis, į kurią kviečia tai, ir kas matoma ir kas nematoma, ir į kurią tiesiogiai gali kreiptis mintis, sujungianti daiktus tokia tvarka, kuri yra nukreipta paslapties link.“